Akademija, Kauno r., gruodžio 18 d. Šiandien Lietuvos žemės ūkio universitete iškilmingai paminėtos profesoriaus Jono Prano Aleksos 130-osios gimimo metinės. Ūkininkų savivaldos pradininko, Žemės ūkio rūmų įkūrėjo, tarpukario Lietuvos žemės ūkio ministro, filosofo ir ekonomisto, stratego ir analitiko pasiūlytos idėjos, kaip tvarkyti žemės ūkį, aktualios ir mūsų dienomis.

„Kiek daug yra garsių agronomų, nusipelniusių žemės ūkiui. Jei tik tauta rastų laiko prisiminti juo, tai suvoktume, kad niekada nebūna per daug“, – sakė LŽŪU rektorius Romualdas Deltuvas, pavadindamas J. Aleksą ekonomistu-romantiku ir kaip vieną esminių jo asmenybės bruožų išskirdamas begalinį tikėjimą žmonėmis.

Kaip konferencijoje skaitytame pranešime pažymėjo Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, galima rasti daugybę paralelių tarp J. Aleksos darbų ir siūlymų bei šiandienos žemės ūkio aktualijų. Žemės ūkiui stiprinti J. Aleksa siūlė aštuonis svarbius darbų kompleksus: būtiniausiu darbu jis laikė neatidėliojant sutvarkyti vieškelius, nusausinti ne mažiau kaip 1 mln. ha žemės, kaip svarbiausią žemės ūkio šaką išskyrė gyvulininkystę, akcentavo naujų trobesių statybą, siūlė sutvarkyti žemės ūkio kreditavimo sistemą, skatino kurti perdirbamąją žemės ūkio produkcijos pramonę ir ragino puoselėti atskiras žemės ūkio šakas – sodininkystę, daržininkystę ir pan.

Profesorius tikėjo smulkaus šeimos ūkio perspektyva, o žemės ūkį ir miškus laikė valstybės ekonomikos pagrindu. Jis troško matyti Lietuvos ūkininkus išsilavinusius ir pasiturinčius, sudarančius vieningą tautos branduolį. J. Aleksos iniciatyva įsteigti Žemės ūkio rūmai tapo centru, propagavusiu pažangų ūkininkavimą. Kartu taip buvo užtikrintas ryšys tarp valdžios ir ūkininkų. Profesoriaus iniciatyva 1927 m. buvo įkurta Lietuvos ūkininkų vienybės organizacija (jis pats šiai organizacijai ir vadovavo nuo 1928 iki 1936 m.), kuri labai greitai populiarėjo ir po kelerių metų apėmė visą Lietuvą: buvo įkurti 339 skyriai , o narių buvo maždaug 25 tūkstančiai.

Profesorius turėjo ekonomisto talentą ir įžvalgumą: jo iniciatyva žemės ūkis buvo pakreiptas gyvulininkystės linkme, ir tai padėjo Lietuvai išvengti katastrofos prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei.

Eidamas žemės ūkio ministro pareigas, J. Aleksa buvo dorumo ir sąžiningumo pavyzdys, to paties reikalaudavo ir iš savo pavaldinių. Kartu jis sugebėdavo likti jautrus ir atidus kiekvienam žmogui, kuris kreipdavosi į jį pagalbos. Kaip pabrėžė profesoriaus giminaitis Valentinas Aleksa, pats profesorius gyveno labai kukliai, sau pasilikdavo tik nedidelę dalį atlyginimo.

1940–1941 m. profesorius kalėjo NKVD kalėjimuose Marijampolėje ir Kaune. 1942-aisiais kartu su K. Griniumi ir M. Krupavičiumi vokiečių Generaliniam komisarui Kaune lietuvių tautos vardu įteikė Memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą ir jos piliečių žudymą. Tais pačiais metais buvo vokiečių gestapo suimtas ir ištremtas į Vokietiją.

1946 m. pogrindinė Lietuvių Tautinė Taryba išrinko profesorių J. Aleksą šešėlinės Lietuvos vyriausybės pirmininku. Nepraėjus nė dvejiems metams jis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, kur ir mirė 1955-aisiais. Net ir gyvendamas košmariškomis sąlygomis, iki pat paskutiniųjų dienų J. Aleksa išlaikė tikėjimą lietuvių tautos stiprybe.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Aleksos palaikai pargabenti iš Sibiro ir perlaidoti Palangoje. Šių metų kovo 11 d. prie ŽŪR pastato Kaune atidengta profesoriui skirta atminimo lenta.

MŪ inf.