Akademija (Kauno r.). Anksčiau su piktžolėmis kovojome, o pastaruoju metu jas kontroliuojame - šie skirtingi žodžiai labai gerai atspinti pasikeitusį požiūrį į piktžoles. Piktžolės yra natūrali agrobiocenozės dalis, ir negalima jų vertinti vien tik neigiamu aspektu.

Tokiomis mintimis prasidėjo Aleksandro Stulginskio universitete vykusi mokslinė-praktinė konferencija „Herbologija 2018: piktžolių biologija ir kontrolė". Žinoma, neigiamo piktžolių poveikio niekas neginčija - skaičiuojama, kad dėl jų pasaulyje netenkama iki trečdalio derliaus.

ASU docentas Steponas Raudonius skaitė pranešimą apie piktžolių gausumo apskaitos imčių planavimą ir duomenų statistinį vertinimą

LAMMC Žemdirbystės instituto mokslo darbuotoja Ona Auškalnienė, pristačiusi tyrimus apie skirtingų veislių žieminių kviečių sėjos laiką ir pasėlio piktžolėtumą, pabrėžė, kad žieminių kviečių pasėliuose iš piktžolių vyrauja daržinės žliūgės ir bekvapiai šunramuniai, o pastaraisiais metais labai išplito ir vienaskiltės piktžolės. Bėda ta, kad šios piktžolės yra linkusios būti atsparios populiariausiems herbicidams - ALS inhibitoriams. Šios piktžolės tarpsta ten, kur naudojamas neariamasis žemės dirbimas, nors kitų rūšių piktžolių, atvirkščiai, nuo tokio žemės dirbimo mažėja.

ASU vykusi mokslinė-praktinė konferencija „Herbologija 2018: piktžolių biologija ir kontrolė" sulaukė ir autoritetingų mokslininkų, ir doktorantų bei studentų dėmesio

O. Auškalnienė užsiminė, kad neretai gerų augalų priemaišos kitų augalų pasėlyje tampa pikčiausiomis piktžolėmis. Tarkime, svidrės - tai vertinga pašarinė žolė, bet kitų augalų pasėlyje ji pasidaro įkyri ir sunkiai sunaikinama piktžolė.

Žemdirbystės institute buvo atlikti tyrimai su populiarių veislių Ada, Skagen, Famulus, Artist, Olivin žieminiais kviečiais - ar jų piktžolėtumas priklauso nuo sėjos laiko. 2016 m. rudenį kviečiai buvo pasėti trim skirtingais terminais: rugsėjo 15, rugsėjo 30 ir spalio 17 d. Paaiškėjo, kad vėlyvos sėjos kviečiuose piktžolių buvo mažiausiai. Žinoma, vėlinti sėją yra rizikinga - jei pasitaikytų toks ruduo, koks buvo pernai, laukai taip ir liktų neapsėti.

„Pakeisdami sėjos laiką ir sėklos normą, galime daryti įtaką herbicidų efektyvumui Vėliau sėtuose žieminių kviečių laukeliuose piktžolių masė buvo esmingai mažesnė. Mažiausia piktžolių masė aptikta Skagen veislės žieminių kviečių laukeliuose", - sakė Žemdirbystės instituto mokslo darbuotoja Ona Auškalnienė

Reikia neapsiriboti vien tik piktžolių kontrole - būtina derinti visas priemones, kurios leidžia išlaikyti pasėlį mažiau piktžolėtą: sėjos laiką, sėklos normą, dirvų dirbimą, konkurencingų veislių parinkimą.

Kaip sunaikinti Sosnovskio barščius

ASU mokslininkės Darija Jodaugienė, Aušra Marcinkevičienė, Aušra Sinkevičienė tyrė, kokie herbicidai ir jų mišiniai efektyviausiai naikintų labiausiai grėsmę keliantį svetimžemį augalą - Sosnovskio barščius. Apie 1950 m. šie augalai atvežti į Lietuvą iš Kaukazo ir buvo rekomenduojami auginti silosui. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje tapo populiarūs kaip dekoratyviniai ir medingieji augalai, juos ėmė auginti sodininkai ir bitininkai. Netrukus jie ėmė plisti savaime. Šiuo metu auga pakelėse, pakrūmėse, krūmuose, paupiuose, dirvonuojančiuose laukuose, mažai šienaujamose pievose, skverbiasi į miškus bei dirbamus laukus.

Nuo 2001 m. Lietuvoje šie augalai įtraukti į Kenksmingų ir naikintinų laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą. Lietuvoje inventorizuota apie 1 tūkst. ha Sosnovskio barščių plotų, tačiau skaičiuojama, kad jų yra ne mažiau kaip 10 tūkst. ha, o kai kas sako, kad jų gali būti jau ir 20 tūkst. ha.

Visos augalo dalys kaupia daug ypač stipraus alergeno furanokumarino, augalo sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės spindulių, sukelia stiprius odos nudegimus, susidaro pūslės ir sunkiai gyjančios žaizdos.

Darija Jodaugienė paaiškino, kokiais herbicidais geriausia naikinti Sosnovskio barščius, tačiau įspėjo, kad tikėtis juos sunaikinti per vienus metus yra tiesiog naivu

Lietuva yra pasirašiusi Biologinės įvairovės konvenciją įsipareigodama neleisti introdukuoti kitų kraštų rūšių, kurios kelia grėsmę vietinėms ekosistemoms, buveinėms ir rūšims, o jeigu tokių jau yra - stabdyti jų plitimą ir reikalui esant naikinti.

ASU mokslininkės tyrė skirtingų purškimų herbicidais variantų (iš viso net 18) ir nustatė, kad mišinių efektyvumas buvo geresnis negu vieno glifosato (šis barščius sunaikina, bet po kurio laiko dar intensyviau pradeda dygti nauji augalai, todėl vienkartinio naikinimo nepakanka). Rekomenduojama purkšti ne aukštesnius kaip 40 cm augalus ir nuolat keisti veikliąsias medžiagas, tik tada barščių populiaciją galima sumažinti per maždaug 2-4 metus. „Tyrimus reikia pakartoti, dabar laukiame žinių iš ministerijos, ar bus pratęstas šis projektas", - sakė D. Jodaugienė.

Svarbu jausti atsakomybę už tai, ką darai

Bendrovės „Raseinių Agra" gamybos direktorius Tautvydas Beinoras pasidalijo patirtimi, kaip keitėsi apsauga nuo piktžolių 5 000 ha dirbančiame ūkyje per 25 metus. „Dabar mes turime naujų iššūkių, nes perėjome į ekologinę gamybą. Šiuo metu turime pereinamojo laikotarpio statusą, tikrai ekologišką produkciją išauginsime 2019 metais", - sakė T. Beinoras.

Bendrovės „Raseinių Agra" gamybos direktorius Tautvydas Beinoras mano, kad net ir intensyviuose ūkiuose žemdirbiai turi ieškoti alternatyvių apsaugos nuo piktžolių būdų, o ne vien pasikliauti herbicidais

Pasak jo, visa esmė yra suprasti ir jausti atsakomybę už tai, ką darai. Cheminė apsauga nuo piktžolių - tai palyginti pigus, greitas ir paprastas variantas. Tačiau atsiranda kitų problemų - piktžolių atsparumas herbicidams, neigiamas herbicidų poveikis dirvos gyviesiems organizmams ir t. t. Ekologijoje tikrai yra efektyvių būdų kovoti su piktžolėmis ir kur kas palankesnių aplinkai.

„Net ir dirbdami intensyviai, mes mažinome cheminių augalų apsaugos produktų kiekius, ieškojome alternatyvių biologinių produktų. Jau daug metų auginame tarpinius augalus, įsėlius, posėlius, laikome žaliąjį pūdymą. Manau, kad ilgainiui ir natūraliai būtume perėję į ekologiją", - „Mano ūkiui" sakė T. Beinoras.

MŪ inf.