Akademija (Kėdainių r.). Traukiantis gyvulininkystei, mažėja ir žolynų. Tačiau jie svarbūs ne tik kaip pašarų šaltinis. Galima išvardyti daug naudų, kurias teikia žolynai. Todėl būtina išsaugoti vietinių žolių įvairovę, kad galėtume atkurti nykstančių pievų ekosistemas.

Apie lietuviškų daugiamečių žolių įvairovę ir panaudojimo ne tik pašarams, bet ir kraštovaizdžiui, vejoms, dirvožemio sveikatinimui galimybes kalbėta LAMMC Žemdirbystės institute (ŽI) surengtoje lauko dienoje.

Derlingesni mišiniai su pupinėmis žolėmis

„Keičiantis ūkininkavimo struktūrai, neišvengiamai kinta ir žolynai, jų paskirtis. Todėl reikia ir naujų technologijų, kaip tuos žolynus prižiūrėti, panaudoti“, – sakė LAMMC ŽI mokslininkė dr. Žydrė Kadžiulienė.

Pavyzdžiui, vis daugiau gyvulių visus metus laikomi uždarose patalpose, todėl ir žolynų paskirtis keičiasi, jie dažniau pjaunami, o ne ganomi. O tam reikia ir kitokios žolynų rūšinės sudėties.

Pašarams pagal maistinę sudėtį vieni geriausių yra žolynai su liucernomis, deja, jos ne visuose dirvožemiuose gerai auga. Tenka ieškoti kitokių derinių. Pasak Ž. Kadžiulienės, kaip rodo mokslo tyrimai, ne mažiau derlingi gali būti ir žolynai su raudonaisiais, baltaisiais dobilais.

Žinotina ir tai, kad žolynai derlingesni, kai auginami miglinių ir pupinių rūšių žolių mišiniai, o ne vien tik miglinės žolės. Be to, pastarosioms reikia nemažai mineralinių trąšų, o auginant su pupiniais galima ir netręšti azotu.

Sėjomainose pupiniai augalai taip pat labai aktualūs, pavyzdžiui, raudonieji dobilai. Juos auginant galima padidinti paskui sėjamų augalų derlingumą. Pasak mokslininkės, pupinės žolės ypač svarbios ekologinių ūkių sėjomainose, nes šiuo atveju negalimos sintetinės mineralinės trąšos.

Vešlus ir turtingas miglinių ir pupinių rūšių augalų žolynas, auginamas ribinėje juostoje

Tiesa, nebeariant dirvų, o taikant minimalaus žemės dirbimo technologijas, įtraukti į sėjomainas dobilus ar kitus panašius žolynus sudėtingiau, nes masę reikia įterpti.

Vienas būdų, kaip panaudoti žolių masę tręšimu – ją fermentuoti. Tokias biotrąšas būtų galima panaudoti ir kitame lauke, nei dobilai augo. Fermentavimo principas aiškus, bet dar reikia jį pritaikyti gamybai.

„Žolynai yra sudėtingos ekosistemos, tad svarbu žinoti, kaip jas tvarkyti, kad nepakenktume“, – sakė dr. Žydrė Kadžiulienė (kairėje). Dr. Lina Šarūnaitė pristatė mokslininkų vykdomą projektą, kuriant kraštovaizdžio elementus

Kitoks žolynų pritaikymas

Nors viena svarbiausių žolinių augalų paskirtis – aprūpinimas pašarais, vertinant platesniu mastu jie teikia įvairių ekosisteminių paslaugų. Ne mažesnė žolynų reikšmė bioįvairovei, dirvožemio derlingumui, organinės anglies kaupimui, mineralinių trąšų naudojimo mažinimui, sėjomainoms ir t. t.

Pavyzdžiui, pagal organinės anglies sukaupimą, žolynai yra antri po miškų. „Reikia iš naujo tą didelę naudą įvertinti“, – sakė Ž. Kadžiulienė.

Žolynai svarbūs ir tokiems tikslams, kaip pažeistiems dirvožemiams atkurti. Tam tikrų rūšių žoles galima auginti biokurui, vaistų gamybai, žydinčioms juostoms.

Tad ir žolių selekcijos kryptys yra kelios: kuriamos veislės, pritaikytos pašarams, vejoms, taip pat nišinėms reikmėms. LAMMC selekcininkai yra sukūrę 41 miglinių ir 14 pupinių žolių veislių, įtrauktų į Nacionalinį ir Bendrąjį Europos veislių katalogus.

Mūsiškės veislės dauginamos ir auginamos ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose kitose šalyse. Pavyzdžiui, daugiametės svidrės Elena DS ir tikrieji eraičinai Raskila auginami JAV, rausvieji dobilai Lomiai ir apyninės liucernos Arka DS – Vokietijoje. Net 8 lietuviškos žolių veislės registruotos Ukrainoje.

Žolių veislių kolekcinis augynas

Mišiniai kraštovaizdžio elementams

„Keičiantis žemės ūkiui, turime plėtoti idėją apie kitokius žolynus“, – sakė LAMMC ŽI mokslininkė dr. Eglė Norkevičienė, kalbėjusi apie žolių mišinius kraštovaizdžio elementams. Jie gali būti įvairūs: tai ir ribinės juostos, pagrioviai, akmenynai, užmirkusios vietos, vandens telkiniai. Visur reikia skirtingų žolių rūšių ir jų derinių.

Pasak mokslininkės, pasirinkti tinkamiausius tikrai turime iš ko, visų žolių potencialo tikrai neišnaudojame. Mat iš pas mus natūraliai augančių 60-ties rūšių pupinių žolių, auginame tik 5 rūšis. Iš 120-ties miglinių rūšių panaudojame tik 18 rūšių.

Kaip sukomponuoti tinkamos sudėties žolyną, skirta kraštovaizdžio elementams? Tai nelengva, reikia daug žinių ir supratimo. E. Norkevičienės patarė pirmiausiai apsidairyti aplinkui, pažiūrėti, kas natūraliai auga toje vietovėje. Būtina atkreipti dėmesį į reljefą, dirvožemį, vandens lygį ir geografinį regioną.  

Dr. Eglė Norkevičienė sako, kad ne visos žolynų naudos ištirtos ir išnaudojamos, šioje srityje dar gali būti daug atradimų

Sėklos kainuoja ir šimtus eurų

Vykdydami projektą, kaip vietinių rūšių augalų įvairovę panaudoti gamtiniams kraštovaizdžio elementams, LAMMC mokslininkai skirtingos sudėties žolių juostų bandymus įrengė ne tik ŽI lauke, bet ir 4 ūkininkų ūkiuose Pasvalio, Alytaus ir Kėdainių rajonuose.

Tam buvo parinkti skirtingos sudėties mišiniai, atsižvelgiant į vietos sąlygas ir tikslą. Užmirkstančiai vietai tinka vienokios žolės, griovio apsauginei ar lauko ribinei juostoms – kitokios ir t. t. Pavyzdžiui, ribinei juostai parinktas mišinys, sudarytas ir itin plataus žydinčių augalų rūšių spektro.

Lauko dienos dalyviai apžiūri bandymus, kur įrengtos skirtingos sudėties žolynų juostos

Įdomu tai, kad ne taip lengva gauti visų rūšių augalų sėklų, ypač laukinių. Lietuvoje jų niekas dėl sėklų specialiai neaugina ir gamtoje nerenka. Todėl dalies augalų sėklų mokslininkams teko ieškoti užsienyje – pirko Vokietijoje.

Kaip sakė E. Norkevičienė, Vokietijoje žolių sėklų rinkėjai ir augintojai (negamybiniuose plotuose), susijungę į tinklą, turi informacinę bazę. Jie pasiskirstę į 22 regionus ir sėja vietines sėklas tame regione. Yra įkurta ir Europos vietinių sėklų gamintojų asociacija (European Native Seed producers asociation).

Laukinių žolių sėklos brangios, kilogramas gali kainuoti ir kelis šimtus eurų. Pavyzdžiui, pelkinės žliūgės sėklos kainuoja 360 Eur/kg, šilkažiedės gaisrenos – 180 Eur/kg, vaistinio valerijono – net 400 Eur/kg.

Ilgametis Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkas, selekcininkas dr. Antanas Svirskis akcentavo, kad be sėklininkystės žolininkystė negali egzistuoti. Kitas jo pastebėjimas – neatrastas vietinių žolių rūšių lobis gali būti nešienaujami melioracijos grioviai

Kalbėdama apie žolių auginimą, E. Norkevičienė priminė, kad kartais nepelnytai pamirštame vietines rūšis, kurios gerai tinka būtent kraštovaizdžio elementams formuoti. Pavyzdžiui, tokias, kaip mėlynžiedžiai vikiai, paprastieji perluočiai, pieviniai šalavijai ar ilguolinės kulkšnės ir kt.

Taigi, žolynai yra plati tema, jų naudos negalima pervertinti. „Deja, žemės ūkio intensyvinimas prisideda prie mažėjančios bioįvairovės ir pusiau natūralių buveinių praradimo. Mažėjai ir laukinių bičių populiacijos, kurios apdulkina ir entomofitinius, kultūrinius augalus, taip didina jų derlingumą. Todėl svarbu išlaikyti vabzdžių apdulkintojų populiaciją ir gyvybingumą“, – sakė minėto projekto vadovė dr. Lina Šarūnaitė.  

LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkas dr. Vaclovas Stukonis daug metų tyrinėja žoles, kuria naujas jų veisles. Lauko dienos dalyvius jis supažindino su atliekamais bandymais

Mokslininkai tikisi, kad žolynai neišnyks ir ūkininkavimo sistemų, tik reikia pasitikėjimo jais, svarbu turėti kuo įvairesnių žolynų ir ieškoti būdų juos panaudoti skirtingiems poreikiams.