Akademija (Kauno r.). Naujas Geros žemdirbystės praktikos kodeksas (GŽPK) žemdirbiams pristatytas parodoje „Ką pasėsi...2019“ vykusio seminaro metu.

Mokslininkai teigia, kad jo taikymas mažintų neigiamą žemės ūkio poveikį dirvožemiui, vandens telkinių būklei, aplinkos orui ir klimatui. Šiame dokumente pateiktos rekomendacijos aktualios ir naudingos visiems be išimties ūkiams, siekiantiems dirbti tvariai ir efektyviai.

Ankstesnis Geros žemės ūkio praktikos kodeksas (vadinamas „Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai“) buvo sukurtas dar 2000-aisiais. Tad praėjo jau beveik du dešimtmečiai, ir per tą laiką buvo atlikta daug naujų žemės ūkio tyrimų, sukaupta daugiau žinių, atsirado įvairių naujovių, kurias galima taikyti praktikoje. Visa tai apibendrinta ir sudėta naujajame GŽPK.

Šį kodeksą rengė net keliolikos mokslininkų iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC), VDU Žemės ūkio akademijos, Sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistų darbo grupė. Šį darbą rėmė Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos.

Sukaupta naujų žinių

Kodekso rengimo darbo grupės vadovas LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza sakė, jog GŽPK apima visas ūkininkavimo sferas – yra 6 kodekso skyriai: žemės ūkio veiklos įtaka dirvožemiui, vandeniui, orui ir klimatui; dirvožemio derlingumo gerinimas tausojant aplinką ir išteklius; taususis ūkininkavimas gyvulininkystės ūkiuose; augalų tręšimas; augalų apsauga ir jos taikymas; nuotekų ir atliekų tvarkymas, atsinaujinantys energijos šaltiniai; agrarinė aplinkosauga, biologinė įvairovė. Be to, dokumento prieduose pateikiami ir žemdirbiams svarbūs minėtas sritis reguliuojantys teisės aktai.

Parodoje „Ką pasėsi...2019“ vykusio seminaro metu mokslininkai Virginijus Feiza (iš kairės),  Aurelija Rudzianskaitė, Arvydas Povilaitis, Vaclovas Bogužas ir Sigitas Lazauskas pristatė ką tik baigtą kurti naują Geros žemdirbystės praktikos kodeksą

Rengiant šį dokumentą, buvo atsižvelgta į dabar galiojančius ES ir nacionalinius teisės aktus. Tiesa, GŽPK nėra privalomas dokumentas, jis – rekomendacinio pobūdžio, bet tikrai bus naudingas visiems žemdirbiams, nes jame sukauptos naujausios žinios ir pateikiama patarimų, kaip spręsti ūkiuose atsirandančias dirvožemio degradacijos, derlingumo didinimo, taršos mažinimo tręšiant ar naudojant pesticidus, melioracijos rekonstrukcijos ir kitas, šiandienos žemės ūkiui aktualias problemas.

Kaip mažinti dirvožemių degradaciją

Viena problemų, su kuria susiduria daugelis ūkių, yra dirvožemių degradacija. Pasak  V. Feizos, Lietuvoje vyrauja 6 dirvų degradacijos procesai. Tai – organinės medžiagos mažėjimas, suslėgimas, rūgštėjimas, erozija, užterštumas, bioįvairovės mažėjimas. Apie kiekvieną šių procesų galima daug kalbėti. Seminare mokslininkas apžvelgė dirvų erozijos ir rūgštėjimo problemas bei pateikė jų sprendimų būdų, kurie nurodomi ir naujajame GŽPK.

Skaičiuojama, kad dabar Lietuvoje yra 19 proc. eroduotų žemės ūkio naudmenų, iš jų net 61 proc. sudaro vidutiniškai eruoduoti dirvožemiai. Siekiant sumažinti erozijos daromą žalą ir sukurti jai atsparų dirvožemį, rekomenduojama taikyti visą eilę priemonių.

Pavyzdžiui, statesniuose šlaituose esantys dirvožemiai turi būti padengti nuolatine augaline danga, t.y. ilgalaikiais žolynais. Mažesnio statumo šlaituose patariama taikyti priešerozines javų-žolių ar žolių-javų sėjomainas, atsisakyti juodojo pūdymo. Taip pat erozija mažėja taikant nearimines žemės dirbimo technologijas, per žiemą palikus neartas ražienas ir pan.

Dirvožemių rūgštėjimas taip pat yra problema, kurią būtina nedelsiant spręsti. Dabar Lietuvoje yra 23,5 proc. sąlygiškai rūgščių (pH 5,5 ir mažiau) dirvožemių. Didžiausia jų dalis, net 36 proc. – vakarinėje šalies dalyje. V. Feiza pastebėjo, jog tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, dar prieš visuotinį žemių kalkinimą, Žemaitijos dirvos buvo tokios rūgščios, kokios tapo dabar. Taip atsitiko dėl to, kad daugelį dešimtmečių dirvų kalkinimas buvo visiškai „užmirštas“.

Kodekso rengimo darbo grupės vadovas Virginijus Feiza sakė, jog GŽPK apima visas ūkininkavimo sferas

Siekiant sumažinti dirvožemių rūgštėjimą, dabar rekomenduojama: vidutinio rūgštumo (pH 4,6-5,0) dirvas kalkinti santykinai nedidelėmis (2,0-4,0 t/ha kalcio karbonato) granuliuotų kalkinių medžiagų normomis iki dirvožemis pasieks optimalų pH 5,8-6,2 lygį. O vėliau jį reikia palaikyti kasmetiniu kalkinimu (0,5-1,0 t/ha kalcio karbonato). Labai rūgščiame dirvožemyje, ypač su rūgščiu podirviu, kalkinimą tikslinga atlikti dviem etapais: pusę numatytos kalkinių medžiagų normos išberti ir giliai aparti, o likusią paskleisti ant suartos dirvos ir sekliai įterpti.

Kaip gerinti dirvožemių derlingumą

Seminare dalyvavęs VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Vaclovas Bogužas kalbėjo apie naujajame GŽPK pateiktus dirvožemių derlingumo gerinimo būdus, tausojant aplinką ir išteklius. Vienas tokių būdų yra tarpiniai pasėliai, kad dirva kuo ilgiau būtų padengta augalija, taip kaip yra natūralioje gamtoje. Tarpiniai pasėliai mokslui žinomi seniai, tačiau ūkiuose plačiau auginti jie pradedami tik pastaraisiais metais.

Iki tol žemdirbiai mažai suprato tarpinių pasėlių reikšmę. Pasak mokslininko, naudingiausi yra daugiakomponenčiai tarpiniai pasėliai, kuriuose yra trijų ar daugiau rūšių augalų. Skirtingi augalai atlieka įvairias dirvų gerinimo funkcijas, pavyzdžiui, vieni fiksuoja azotą, kiti iš gilesnių dirvožemio sluoksnių pasisavina ir tokiu būdu į viršų „pakelia“ maisto medžiagas, treti gerina dirvos struktūrą ir pan.

V. Bogužas pastebi dažną žemdirbių daromą klaidą, dėl kurios jie iš tarpinių pasėlių negauna naudos, tai – netinkamas sėjos laikas. Mūsų klimato sąlygomis tarpinius pasėlius būtina pasėti iki rugpjūčio vidurio, nes reikia bent 50-60 dienų, kad augalai užaugtų iki reikiamo išsivystymo ir duotų naudos.

Ilgesnės vegetacijos tarpinius augalus reikia sėti dar anksčiau. Kaip tarpiniai pasėliai gali būti auginami labai įvairių rūšių augalai, net tik tokie, kaip baltosios ar rudosios garstyčios, šakniniai ridikai. Tinka ir rapsai ar rapsukai, avižos, grikiai, saulėgrąžos, judros, vikiai, dobilai, lubinai, seradėlės, žirniai, pupos ir t.t. Pernykščiai metai buvo itin palankūs tarpiniams pasėliams auginti, nes ankstyva javapjūtė leido juos pasėti anksti, o iki rudens pabaigos užaugo daug augalinės masės. Beje, augalinę masę mokslininkai pataria įterpti sekliai – iki 5 cm gylyje.

Dirvožemių derlingumo palaikymui naudingas ir tausojamasis dirbimas, t.y. neverstuvinis purenimas, ražieninė sėja. V. Bogužo, neariminis žemės dirbimas apima visą priemonių kompleksą. Teigiamas efektas gaunamas, kai yra taikomos visos jo priemonės, neužtenka pasirinkti tik atskirus komponentus ir tikėtis labai gerų rezultatų.

Nauji inžineriniai melioracijos sprendimai

Susidėvėjusi melioracijos sistema – dar viena didžiulė nūdienos žemės ūkio bėda. Šalies Vyriausybė dabar užsibrėžė ambicingą planą, pagal kurį per 15 metų būtų rekonstruoti visos sugedę melioracijos įrenginiai. VDU Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos instituto prof. Arvydas Povilaitis sako, jog dabar yra puiki proga skirtas lėšas panaudoti naujoviškiems, daug efektyvesniems melioracijos sistemų rekonstrukcijos projektams, kurie jau taikomi užsienio šalyse.

Naujai pažvelgti į melioraciją skatina ir klimato kaitos reiškiniai, nes jie į vandens sistemą atnešė daugybę pokyčių. Pavyzdžiui, pasikeitęs kritulių pobūdis, dėl kurio esami melioracijos grioviai ardomi irgi kitaip. A. Povilaitis pateikė naujų, dviejų pakopų griovių pavyzdžių. Tokie grioviai jau naudojami kai kuriose JAV valstijose, kurių klimatas panašus į mūsų.

VDU Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos instituto prof. Arvydas Povilaitis sako, jog dabar yra puiki proga melioracijos sistemų atnaujinimui skirtas lėšas panaudoti šiuolaikiniams, daug efektyvesniems rekonstrukcijos projektams, kurie jau taikomi užsienio šalyse

JAV diegiama ir išmanioji drenažo sistema. Siekiant žiemą drenažo sistemose sulaikyti vandenį, kuris vėliau būtų naudingas dirvožemiui, kuriamos vadinamosios patvankinės technologijos – reguliuojamas drenažas. Jame galima pakelti ir išlaikyti vandenį, kol tai aktualu žemės ūkio pasėliams. Visai nauja pasaulyje priemonė, taikoma prie drenažo žiočių, – denitrifikacijos bioreaktoriai. Tai yra tranšėjos, kurios užpildomos organinėmis medžiagomis (pav. medžio drožlėmis), apvalančiomis vandenį nuo azoto junginių. Kita naujovė – vandens telkinių pakrančių drenos, kai vanduo nukreipiamas išilgai pakrančių ir tokiu būdu, prieš patekdamas į tuos telkinius jis filtruojasi. Prof. A. Povilaičio nuomone, tokios pažangios sistemos ilgainiui turėtų atsirasti ir mūsų šalyje.

GŽPK rengėjai seminare pateikė tik labai nedidelę dalį informacijos, sudėtos šiame plačios apimties darbe. Besidomintys tvariu ir efektyviu ūkininkavimu žemdirbiai visą GŽPK medžiagą greitai turėtų rasti Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje, kur bus pateikta elektroninė GŽPK forma. Spausdintas leidinys nebus tiražuojamas.

MŪ inf.