Akademija (Kėdainių r.). Mokslininkai ragina žemdirbius keisti požiūrį į augalininkystę – įvairinti sėjomainas, įtraukiant į jas daugiau rūšių augalų. Vieni tokių galėtų būti soros.

Net Jungtinių Tautų organizacija šiuos metus paskelbė Sorų metais. Lietuvos mokslininkai irgi ėmėsi plačiau tyrinėti galimybes soras ir kitus retesnius augalus įtraukti į sėjomainas: tyrinėjamos įvairios veislės, nagrinėjami agrotechnikos klausimai.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslių centras (LAMMC) surengė nuotolinį seminarą, skirtą Sorų metams. Į renginį prisijungė apie 50 klausytojų. LAMMC ir Vilniaus universiteto mokslininkės, taip pat dietistė pasidalijo žiniomis apie sorų auginimą, tyrimus, apžvelgė sorų naudą mitybai, jų paruošimo būdus.

Renginio lektorės: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Vilniaus universiteto mokslininkės, mitybos specialistė

Kaip sakė renginį vedusi LAMMC Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotoja dr. Aušra Arlauskienė, į soras pasaulyje vėl atkreiptas dėmesys dėl kelių jų naudų. Soros – trumpos vegetacijos, turintys didelį fotosintezės potencialą augalai, efektyviai išnaudojantys vandenį, azotą. Todėl jos gali augti ir kitiems augalams nepalankiomis sąlygomis. Be to, unikali ir turtinga sorų grūdelių sudėtis yra labai naudinga mitybai.

LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Monika Toleikienė apžvelgė sorų auginimo situaciją Europoje ir Lietuvoje. Pasak jos, sorų įvairovė labai didelė.

Lietuvoje auginamos tikrosios soros – grūdams arba žaliajai masei. Angliškai soromis (millet) įvardijami įvairių rūšių smulkiagrūdžiai augalai: soruolės, šerytės, posmilgės, pirštūnės, sorgai, ašaruolės, valgomosios rietmenės ir kt.

Dabar daugiausia sorų pasaulyje užauginama Azijoje, Afrikoje, JAV, bet ne Europoje. Kaip pastebėjo M. Toleikienė, reikėtų auginti įvairesnių augalų, kurie leistų lengviau prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų, ir vieni tokių galėtų būti soros.

Kaip rodo deklaravimo duomenys, Lietuvoje šiemet deklaruota 337 ha sorų, 207 ha sorgų, 27 ha avinžirnių, 18 ha lęšių. Būtent visų paminėtų rūšių augalus tyrinėjo ir LAMMC mokslininkai.

Įdomu tai, kad yra išvesta net lietuviškų sorų veislių: Rudės, Gelsvės ir Juosvės. Jas sukūrė Žemdirbystės instituto selekcininkas prof. dr. Antanas Svirskis. Jis taip pat išvedė ir italinių šeryčių dvi veisles: Rudukės ir Auksės.

„Yra genetinė medžiaga, jeigu tik būtų poreikis, ją būtų galima platinti“, – sakė M. Toleikienė.

Tyrinėja retesnių augalų technologijas

Pastaraisiais metais LAMMC mokslininkai ėmėsi plačiau tyrinėti įvairius retesnius augalus: ne tik soras, bet ir bolivines balandas, burnočius, italines šerytes, sorgus ir kt. Su vykdomais tyrimais ir kai kuriais pirmaisiais rezultatais seminaro klausytojus supažindino LAMMC mokslininkė dr. Lina Šarūnaitė.

Pasak jos, siekiama nustatyti minėtų augalų sėjos laiką ir sėklos normas, įvertinti įvairių jų veislių potencialą, tinkamumą auginti mūsų šalies klimato sąlygomis, ligų ir kenkėjų plitimą ir apsaugos priemones, derliaus nuėmimo laiką ir pan. Galutinis tyrimų tikslas – parengti auginimo technologijų rekomendacijas, kuriomis vadovaudamiesi šiuos augalus galėtų auginti ūkininkai.

Kaip pastebėjo L. Šarūnaitė, po vienų metų tyrimų apibendrinamąsias išvadas daryti dar anksti, nes derlius labai priklauso nuo oro sąlygų, o jos skirtingais metais būna nevienodos.

Pavyzdžiui, šiemet tikrųjų sorų derlius siekė 3,5 t/ha, italinių šeryčių – 4,1 t/ha, o sorgų buvo labai menkas. Burnočių sėklų užaugo 0,58–1,5 t/ha, priklausomai nuo sėklų normos, nes tirtos 2, 5 ir 8 kg/ha sėklų normos.

Minėtų rūšių augalų sėklos labai smulkios, todėl svarbu nustatyti tinkamiausią sėklos normą hektarui, nes tai lemia ir pasėlių tankumą, ir derlingumą. Be to, sėklos gana brangios, todėl per didelė norma didina išlaidas.

Kalbėdamos apie sorų auginimą, mokslininkės pastebėjo, kad, palyginti su kitais tiriamais augalais, jas auginti lengva, reikia mažai azoto trąšų.

Soros efektyviai vykdo fotosintezę skirtingomis sąlygomis: kai sausra, kai aukšta temperatūra, kai ribotas vandens ar azoto kiekis. Dėl to jos gali augti gana skurdžiose dirvose, yra atsparios daugeliui ligų ir kenkėjų. 

Kalbėdama apie veisles, M. Toleikienė dar atkreipė dėmesį, kad kai kurios soros – trumpos dienos augalai, o Lietuva yra ilgos dienos zonoje, todėl turi gana trumpą vegetacijos periodą. Renkantis veisles tą reikia įvertinti.

Kai kurie ūkininkai jau augina

Beje, kai kurie entuziastai žemdirbiai jau ne vienus metus augina įvairius retesnius augalus, tarp jų ir soras. Vienas tokių – Alytaus r. ūkininkas Alfonsas Peckus su sūnumi Martynu.

Paklaustas, kas motyvuotų ir kitus žemdirbius auginti soras ir kitus retesnius augalus, M. Peckus atsakė, kad viską diktuoja paklausa: „Ūkininkai gana greitai gali išplėsti sorų ar kitokių augalų plotus ir užauginti daugiau produkcijos, tačiau klausimas – kur ją realizuoti.“

Pradėjęs auginti soras ir kitokius retus augalus, jų sėklas A. Peckus daugiausia parduodavo lesalams dekoratyviniams paukšteliams. Dabar, kaip sakė jo sūnus, ūkyje gaminamos ir kruopos, ruošiama sėklinė medžiaga.

Pavyzdžiui, Pamario krašte yra ūkis, kuriame sėjamos soros pašarams. Užauga daug žaliosios masės, kuri sukama į ritinius. Esą ūkininkai labai patenkinti derliumi ir tokiu pašaru. 

Vykdydami netradicinių aukštos mitybinės vertės augalų auginimo galimybių projektą, LAMMC mokslininkai įkūrė tinklą NATAS (Netradicinių žemės ūkio kultūrų augintojų tinklas), į kurį kviečia prisijungti visus susidomėjusius ūkininkus.

Praeities augalai, atrasti iš naujo

Pastaruoju metu soromis susidomėjo ne tik žemdirbystės srities mokslininkai, bet ir istorikai, archeologai. Vilniaus universiteto mokslininkė prof. dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen supažindino su sorų istorija, kur jos augintos prieš tūkstančius metų, kokie buvo mūsų protėvių mitybos įpročiai ir pan.

G. Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen vadovauja VU Bioarcheologijos tyrimų centrui, jos domėjimosi sritis – ką kadaise valgė žmonės, kaip kultūriniai augalai išplito po pasaulį ir kokią įtaką turėjo socialiniams pokyčiams, gamtai. Pasak mokslininkės, sorų tyrimai gali padėti atsakyti į kai kuriuos žmonijos vystymosi klausimus.

Soros pasaulyje buvo auginamos labai seniai, tūkstančius metų: sukultūrintos Kinijoje prieš 8 tūkst. metų, į Europą atkeliavo prieš 3,5 tūkst. metų. Deja, Lietuvoje ir aplinkiniuose regionuose soros buvo pamirštos, jas išstūmė kiti grūdiniai augalai. Dėl jų unikalių biologinių savybių soras galima atsekti erdvėje ir laike, susieti su tam tikromis populiacijomis ir klimatu.

Beje, mokslininkės projektui „Praeities ir ateities sorų maisto keliai“ Europos mokslo taryba (EMT) skyrė net 2 mln. Eur dotaciją. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen tapo pirmąją šalies mokslininke, gavusią EMT „Europos Horizonto“ programos dotaciją. 

Reikia mokėti tinkamai paruošti ir bus skanu

Seminaro lektoriai ne kartą akcentavo ypatingą sorų mitybinę vertę. Mat jos turi ne tik baltymų, riebalų ir angliavandenių, bet ir išsiskiria dideliu mineralinių medžiagų kiekiu. Palyginti su kietaisiais kviečiais ar ryžiais, kukurūzais, soros savo sudėtimi yra kur kas vertingesnės.

O dietistė ir sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė ragino jas dažniau įtraukti į kasdienę mitybą. Jos nuomone, soras lietuviai dar mažai vartoja dėl to, kad nemoka ir nesugalvoja, kaip jas paruošti.

Sorų kruopos

Specialistė patarė prieš gaminant sorų kruopas gerai nuplauti tekančiu vandeniu arba nuplikyti. Nuplautas soras reikia pamerkti kelioms valandoms (ar per naktį), o paskui jau galima virti košę ar naudoti kituose patiekaluose. Svarbu nepervirti. Nuplautos ir pamirkytos soros nebus karstelėjusios. Kartumas kartais gali būti ir dėl to, kad kuopos pasenusios.

V. Kurpienė ragino ne tik virti sorų košę, bet jų kruopas ar miltus naudoti kuo įvairesniuose patiekaluose, nes jos daug kur tinka. Pavyzdžiui, vietoj manų dėti į varškės apkepą, kepti paplotėlius, blynus, duoną, dėti į salotas ir t. t. Variantų begalė. Lektorė ragino visus nieko nelaukiant pasigaminti kokį nors patiekalą su soromis.