Kaunas. Besikeičiančiomis oro sąlygomis svarbi dirvosauginė priemonė – augalų liekanos dirvos paviršiuje. Jos atlieka mulčio funkcijas tiek lietingais, tiek sausringais periodais.

Ekstremalūs atmosferos reiškiniai išryškino nevienodą žemės dirbimo būdų efektyvumą skirtinguose dirvožemiuose. Inovatyvios technologijos ir platus technikos pasirinkimas leidžia keisti žemės dirbimo būdus į labiau tausojančius dirvožemį ir aplinką.

Vis dažnėjant sausringiems periodams laimi tie, kurie renkasi tokį žemės dirbimo būdą, kurį taikant būtų taupoma drėgmė dirvoje ir išsaugomas palankiausias mikroklimatas augalų šaknų zonoje. 

Priešsėlio liekanos ir pagrindiniai augalai – skirtingų rūšių

Vienas svarbiausių bearimio žemės dirbimo prioritetų – augalų liekanų išlikimas dirvos paviršiuje. Dažnėjant ekstremaliems reiškiniams, liekanų reikšmė didėja dėl dirvosauginių ir aplinkosauginių aspektų bei palankesnio mikroklimato sudarymo augalams. 

Taikant bearimį žemės dirbimą, svarbus vaidmuo tenka būtent augalų liekanoms dirvos paviršiuje, nes jos kaip mulčias saugo dirvą.

Daugelis mokslo tyrėjų atkreipia dėmesį į tai, kad priešsėlio augalų liekanos dirvos paviršiuje nebūtų tokios pat rūšies, kaip pasėti pagrindiniai augalai: žieminiai kviečiai ar miežiai. Liekanose gali išlikti patogeninio užkrato ir padidinti ligų ir kenkėjų, kurių įvairovė šiltėjant klimatui didėja, plitimą, tad gali reikėti ir daugiau pesticidų.

Augalų liekanos neabejotinai naudingos, jeigu tinkama augalų kaita sėjomainoje, kai tie patys augalai retai, kas 3–4 metus, grįžta į tą patį lauką ir nėra patogenų užkrato plitimo pavojaus. Tačiau augalininkystės ūkiuose pasėlių struktūra ir biologinė įvairovė metams bėgant negerėja. Pavasarį žaliuoja didžiausi žieminių kviečių laukai, kurie pasėlių struktūroje sudaro 60–70 ir daugiau procentų. Juos mažesne dalimi keičia žieminių rapsų pasėliai, dar mažesne – žieminių miežių, ir mažiausią dalį sudaro vasarinių pupinių – žirnių, pupų plotai.

Švelnėjančios žiemos leidžia plėsti derlingų, gerai žiemojančių žieminių miežių pasėlius. Tačiau retai kas ryžtasi didinti jų plotus, nes patyrė nuostolių dėl jų pabirų, pasiskirsčiusių įvairiuose dirvožemio sluoksniuose ir vis išdygstančių kelerius metus. Sunku išvengti pabirų ražienose, nekalbant apie augalų liekanų paskleidimą, kurios dar padidintų pabirų kiekį. Subrendę pavienių miežių grūdai užteršia po jų auginamų kviečių produkciją, taip prastina grūdų kokybę, mažėja supirkimo kaina.

Augalų liekanų naudą, kaip svarbią tausojamosios žemdirbystės priemonę, tenka vertinti nevienareikšmiškai – nelygu priešsėlis ir pagrindinis pasėlis. Pastarojo augalų liekanų reikšmė priklauso nuo augalų kaitos sėjomainoje, o tarpinių pasėlių liekanų poveikį galima prognozuoti ir valdyti pagal biologines, morfologines ir fitosanitarines augalų savybes.

Tarpinių pasėlių liekanų naudą galima prognozuoti tinkamai parinkus augalų struktūrą mišinyje. Visapusiškai saugesnė bearimės žemdirbystės priemonė dirvos produktyvumui ir palankiam augalų mikroklimatui sudaryti – tarpiniai pasėliai ir jų liekanos, subyrančios dirvos paviršiuje. Tinkamai parinkę augalus, išvengsime pagrindiniuose pasėliuose auginamų javų galimo patogeninio užkrato.

Visą straipsnį apie skirtingų žemės dirbimo būdų efektyvumą ir tarpinių augalų pasirinkimą skaitykite čia.