Kokia iš tikrųjų mūsų dirvožemių būklė?
2019-10-29

Dotnuva, Kėdainių r. Diskusijų apie mūsų dirvožemius, rodos, netrūksta, tačiau vien kalbų neužtenka. Būtina lokaliai ištirti mūsų šalies dirvas, tiksliai nustatyti jų būklę ir pagaliau priimti dirvožemio apsaugos įstatymą.

Kiekviena šalis privalo rūpintis savo nacionaliniu turtu – dirvožemiu. Nors dirvožemis toks pat svarbus, kaip ir oras bei vanduo, bet šiuos įstatymai gina, o štai dirvožemio apsauga kažkodėl nesulaukia deramo dėmesio.

Apie tai kalbėta praėjusią savaitę LAMMC Žemdirbystės institute vykusioje mokslinėje-praktinėje diskusijoje „Lietuvos dirvožemių būklė: dabartis ir perspektyvos“.

LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius pabrėžė, kad visos Europos kontekste Lietuvos dirvožemio erozijos raiška yra labai maža arba maža. Lietuva su savo dirvožemio problematika tikrai neprilygsta Maltai, Graikijai, Kiprui ir kai kurioms kitoms šalims.

Lietuvoje eroduota 19 proc. žemės ūkio naudmenų, o Europos vidurkis yra 16 proc. Tačiau vertinant erozijos lygį, situacija atrodo dar grėsmingesnė: mūsų šalyje net 61 proc. yra vidutiniškai eroduotų, 37 proc. silpnai, 1 proc. stipriai eroduotų ir 1 proc. nukastų.

Europoje proporcijos kitokios: silpnai eroduotų yra 89 proc., o vidutiniškai ir stipriai – 11 proc. Aišku, yra šalių, kur erozija siekia net 60 proc. Didžiausią pavojų mūsų šalyje kelia vėjo erozija.

Bet, pasak J. Volungevičiaus, mes turime galvoti ne apie tai, kaip atrodome Europos kontekste, bet kaip atrodome patys sau ir ką galime padaryti saugodami dirvožemių tvarumą. Blogiausia, kad neturime ilgalaikės nacionalinės programos su patvirtintu finansavimu, pagal kurią būtų galima įvertinti dirvožemį, nes dabartiniai duomenys senstelėję ir gali būti interpretuojami labai įvairiai.

„Teisūs ir tie, kurie sako, kad dirvožemių būklė yra tragiška, ir tie, kurie nemato problemos. Būtini papildomi detalūs ir lokalūs tyrimai, nes dabar turimais duomenimis remtis negalime“, – pabrėžė J. Volungevičius, LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas

Kokie veiksniai mažina dirvožemio tvarumą

Lietuva nedidelė, bet joje aptinkama 12 tipologinių grupių dirvožemių, skirtingų savo geneze, derlingumo ir geoekologiniu potencialu, atsparumu antropogeninei apkrovai. Deja, ne visada dirvožemio naudojimas didina jo našumą ir užtikriną tvarumą.

Nustatyti šeši svarbiausi dirvožemio tvarumą mažinantys veiksniai: organinės medžiagos kiekio mažėjimas, dirvų suslėgimas, rūgštėjimas, erozija, dirvožemio užterštumas (organiniais junginiais bei sunkiaisiais metalais iš nuotekų dumblo) ir bioįvairovės mažėjimas.

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas akademikas Gediminas Staugaitis pabrėžė, kad bene labiausiai pastebima problema – dirvožemių rūgštėjimas. Vien laikotarpiu nuo 2014 iki 2017 metų Rytų Lietuvoje rūgščių dirvų padaugėjo 8,2 proc., Vakarų Lietuvoje – 9,5 proc.

„Jeigu ir toliau nekalkinsime rūgščių dirvų, ilgainiui negalėsime auginti tokių dirvožemio pH reakcijai jautrių augalų kaip javai, rapsai, visi pupiniai augalai“, – apie augalininkystės ūkių laukiančią bėdą prabilo G. Staugaitis.

Dar viena aštri problema – nesubalansuotas tręšimas. Intensyviai dirbamuose plotuose mineralinis azotas slenka gilyn. Dirvose trūksta fosforo, o kai jo trūksta, daugiau išsiplauna ir azoto. Beveik visuose mūsų šalies dirvožemiuose mažėja kalio kiekiai, nes juo mažiau tręšiama. Vis dažnai mūsų dirvožemyje trūksta sieros (jos trūkumui ypač jautrūs rapsai), molibdeno, cinko, kobalto.

G. Staugaitis atkreipė dėmesį, kad tręšiant pelenais, neretai kartu su jais į dirvą patenka kenksmingų medžiagų. Lygiai toks pat pavojus kyla ir tręšiant nuotekų dumblu bei kompostu, mat atlikus tyrimus juose nustatomos dešimtimis kartų didesnės už leistinas sunkiųjų metalų koncentracijos.

Pastebima, kad tręšiant fosforo trąšomis, kurių gamybai buvo naudojamos žaliavos iš Tuniso ar Maroko, didėja dirvožemio užteršimas kadmiu.

„Ko gero, labiausiai mums trūksta dirvožemio specialistų ir dirvožemio saugos įstatymo“, – apibendrino LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas akademikas G. Staugaitis ir paragino žinių trūkumą kompensuoti skaitant netrukus pasirodančią jo ir Zigmo Jono Vaišvilos knygą „Dirvožemio agrocheminiai tyrimai“

LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, ilgalaikės mokslo programos „Žemės ūkio bei miško dirvožemių našumas ir tvarumas“ vadovas Virginijus Feiza pastebėjo, kad pastaruoju metu jam nuolat tenka skaityti paskaitas apie dirvožemį, tai rodo padidėjusį dėmesį šiam svarbiam resursui. Bet dėmesys neturi pasibaigti kalbomis ir mokslininkų paskaitomis – būtini konkretūs sprendimai.

Pasak V. Feizos, kad įsivaizduotume, kiek reikėjo įdėti darbo sukultūrinant laukus, užtenka prisiminti, kokie derliai buvo kuliami Lietuvoje prieš 100 metų. 1906-1910 m. žieminių kviečių būdavo kuliama vidutiniškai po 0,9-1 t/ha, žieminių rugių – 0,8-0,9 t/ha, miežių – 0,8-0,9 t/ha.

Kinta žemės dirbimo būdai – dar 2010 m. lietuviai apie 80 proc. dirvų arė, o dabar sparčiai daugėja neariamosios žemdirbystės šalininkų. Tačiau ar neariamoji žemdirbystė yra panacėja, galinti išgelbėti dirvožemį nuo visų bėdų? Vargu.

Nustatyta, kad tiesioginės sėjos taikymas drėgmę tausoja paviršiniame, 5-10 cm sluoksnyje, bet šis poveikis juntamas tik 2 savaites po sėjos. Gilesniuose dirvos sluoksniuose drėgmės, taikant tiesioginę sėją, būna kaip tik mažiausiai. Taigi, galima daryti prielaidą, kad tiesioginė sėja didina drėgmės kiekį viršutiniuose sluoksniuose, bet tik giluminių sluoksnių sąskaita.

„Humusingasis dirvožemio sluoksnis vidurio Lietuvoje 1928 m. buvo 15 cm. Kultūrinant dirvas, apie 1990 m. jis padidėjo iki 25–35 cm. Ar neariant dirvų šis sluoksnis vėl neatitieks gamtai“, – nuogąstauja LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas V. Feiza

V. Feiza sako, kad labai seklus dirbamas dirvos sluoksnis gali būti kaltas dėl paviršiuje stovinčio ir niekaip nesusigeriančio vandens. Jau verta rimtai kalbėti ir apie skutimo padą, kuris yra taip pat blogai kaip ir arimo padas. Kai kuriuose ūkiuose, kur taikomas neariamasis dirbimas, labai padidėjęs žemės suspaudimas.

Dar vienas susimąstyti verčiantis faktas: jei dirva neariama, didėja anglies dvideginio emisija. Paaiškinimas – visa gyvybė koncentruojasi viršutiniame dirvos sluoksnyje ir yra labai aktyvi.

Atsakymus gali duoti tik mokslas

Diskusijoje, kurią moderavo LAMMC direktorius Gintaras Brazauskas, nuomonėmis dalijosi Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Saulius Jasius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausioji specialistė Dovilė Karlonienė, Lietuvos žemės ūkio tarybos ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, Kėdainių rajono ūkininkas Aušrys Macijauskas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Griškabūdžio ŽŪB vadovas Petras Puskunigis, jau minėti mokslininkai G. Staugaitis, V. Feiza ir J. Volungevičius.

Diskusijos dalyviai dalijosi savo patirtimi ir ieškojo bendro sprendimo, kaip ne kalbomis, o realiais darbais pradėti saugoti dirvožemį

Aušrys Macijauskas pabrėžė, kad atsakymus, kaip spręsti dirvožemio problemas ir didinti jo našumą, turi duoti mokslas ir tik mokslas.

„Ne gamintojai, ne vartotojai, ne tie, kur sėdi parlamentuose, bet tiktai mokslas“, – sakė A. Macijauskas ir pridūrė, kad dabar ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje labai juntamas pseudoaplinkosauginis spaudimas – politikai labai bijo ir paiso vadinamosios „visuomenės nuomonės“, kuri neretai susiformuoja iš socialiniuose tinkluose laisvai mintis liejančių visiškų diletantų samprotavimų ir nuogąstavimų.

Ką daryti, kad išsaugotume dirvožemį ateinančioms kartoms? „Receptas yra labai paprastas ir visi jį žino. Tiesiog pavasarį pasėkite daugiamečių žolių mišinį, kuriame dominuotų ankštinės žolės. Išlaikykite tą mišinį 4–5 metus. Paskui patręškite kraikiniu mėšlu maždaug 30–40 t/ha, tolygiai jį paskleiskite, užarkite, pasėkite javus. Po javų – bulves, rapsus, ir tada vėl žolių mišinį“, – štai toks A. Macijausko sėjomainos receptas buvo palydėtas plojimais.

Daug gamybinės patirties turintys Petras Puskunigis (Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Griškabūdžio ŽŪB vadovas) ir Aušrys Macijauskas (Lietuvos žemės ūkio tarybos ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, Kėdainių rajono ūkininkas) pabrėžė, kad labiausiai jie pasitiki mokslininkais, ir tik jų žodis turėtų būti lemiamas ieškant būdų, kaip padėti dirvožemiui

Petras Puskunigis priminė, kad LŽŪBA jungia 215 narių, bendrovės dirba 13 proc. žemės, pagamina 30 proc. produkcijos, įdarbina 17 tūkst. žmonių. Bendrovės išsiskiria tuo, kad tai daugiašakiai ūkiai, kuriuose plėtojama ne tik augalininkystė, bet ir gyvulininkystė, o tai reiškia, kad bendrovės turi galimybę tręšti laukus organinėmis trąšomis. Pavyzdžiui, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovėje kasmet susidaro 25 000 tonų mėšlo, juo kartą per metus patręšiama pusė bendrovės dirbamų plotų.

Nerimą kelia tai, kad nemažai pieno ūkių balansuoja ant pelno-nuostolio ribos, nes kainos yra drastiškai kritusios. Neliks gyvulininkystės – nebus ir taip naudingų žemei organinių trąšų.

„Pieno ūkis išgyvena baisius laikus, pieno kaina katastrofiškai mažėja. Karvės parduodamos bandomis, lenkai išmontuoja ir išsiveža fermų įrangą. Daugelis mūsų ūkių priėję tokią ribą, kai jau reikėtų atnaujinti kažkada modernizuotą gamybą, bet kaip ryžtis investicijoms tokiame kontekste?“, – kalbėjo P. Puskunigis.

Visuomenei dažnai gyvulininkystės ūkiai atrodo kaip aplinkos teršėjai. Tačiau iš tiesų dauguma pažangių gyvulininkystės ūkių dabar naudoja probiotikus ir bakterijas, todėl minimalizuoja neigiamą mėšlo poveikį aplinkai. Be to, mėšlo naudojimo kontrolė yra labai griežta, tiksli ir netgi perdėta, todėl baimintis dėl to, kad žemdirbiai esą netinkamai tręšia mėšlu, tikrai neverta.

„Kažkada siaubinga atlieka buvo pieno išrūgos. Dabar išmokome jas perdirbti ir gaminti itin aukštos vertės produktus, vertinamus pasaulyje. Manau, kad ir mėšlo perdirbimas turi didelę ateitį“, – sakė P. Puskunigis.

Kaip gerinti dirvožemį, didinti jo gyvybingumą, daug žinių sukaupęs turi Ukmergės rajono ūkininkas Valentinas Genys. Jo nuomone, gyvulininkystės plėtrai trukdo elementarūs ekonominiai skaičiavimai – juk nelogiška sušerti brangius pašarus gyvuliams ir paskui pigiai parduoti pieną

Aišku viena: įvardintas problemas reikia spręsti mokslo žiniomis paremtomis ir praktikoje išbandytomis priemonėmis. Tam būtinas valstybės dėmesys ir užtikrintas finansavimas. Akivaizdu, kad žalinimo instrumentas yra per menkas ir neatlieka savo funkcijų. Dirvožemio ateitis priklauso nuo visų pastangų: nuo ūkininkų noro gerinti dirvožemį, nuo valdžios institucijų paskatų tą daryti. Aplinkos ministerijoje turėtų atsirasti skyrius, atsakingas už dirvožemio rodiklius.

Bet kuriai politikai, taigi ir dirvožemio strategijai, įgyvendinti yra du keliai – pasinaudojant sausainiu arba botagu. Šiais laikais botago panaudoti neįmanoma, tad belieka ieškoti sausainio: tokių dirvožemį gerinančių priemonių, kurias ūkininkai įvertintų kaip ekonomiškai naudingas ir noriai jas įgyvendintų.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(1)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

  • ridikėlis

    Marazmatikai sprendžia Lietuvos ateitį. Lygina Lietuvą su Malta, Afrika, Marsu... Gal jau baikit mistika užsiiminėti, gal jau laikas prie tikrovės (ne prie pinigų, o gyvenimo) grįžti...

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Lietuvoje drastiškai mažėja gyvulių skaičius. Kaip tai vertinate?
Orai