Pašarinės žolės ir toliau užima svarbią vietą sėjomainose, nors Lietuvoje stebima žolynų plotų mažėjimo tendencija. Jų produktyvumo išsaugojimui, rūšinės sudėties pokyčiams skiriama per mažai dėmesio.

Norėdami išsiaiškinti, kokią įtaką klimato pokyčiai daro žolių ūkiui, tyrėme įvairių klimatų veiksnių įtaką žolynų produktyvumui ir kaip jie veikia skirtingas pašarinių žolių rūšis. Pastarieji metai tam sudarė ypač palankias sąlygas. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-SIT-20-4). Tyrimas įgyvendintas autoriams bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu.

2017 m. pliaupė lietūs, po to dveji metai buvo gana sausringi, o 2021-ieji išsiskyrė šaltu ir lietingu pavasariu bei karščio bangomis vasaros viduryje. Visa tai negalėjo nepaveikti ir pašarinių žolių derliaus.

Nuo seno įprasta, kad pašarinių žolių sėja pradedama balandį ir baigiama rugpjūčio viduryje. Sėjos terminas kitų metų derliui neturėdavo didesnės įtakos. Šiemet buvo kitaip: pavasarinės ir vėlyvos sėjos metu pasėtos žolės sudygo gerai, tuo tarpu sėklos, pasėtos birželio gale ir liepos pradžioje, dygo gana sunkiai, o vėliau dalis jų žuvo.

Šiuos augalus pražudė tropiniai karščiai (dirvožemio paviršius įkaito daugiau negu iki +50 ^oC). Dalyje Lietuvos rajonų oro temperatūra dienomis pakildavo iki +34, o naktimis nenukrisdavo žemiau +20 laipsnių. Tokios kaitros neišlaikė daugelio pašarinių žolių rūšių daigų. Didelė dalis tuo metu sėtų veislių augalų žuvo.

Iš plačiai auginamų rūšių geriausiai tokias sąlygas atlaikė mėlynžiedės liucernos ir daugiametės bei gausiažiedės svidrės. Kiek prasčiau išsilaikė raudonųjų dobilų ir šunažolių daigai, o gana atsparių sausroms nendrinių ir raudonųjų eraičinų pasėliai išretėjo gana smarkiai. Pašarinių motiejukų išliko tik pavieniai daigai. Taigi, apie pusę tuo laiku pasėtų žolių reikėtų persėti.

Nepalankius klimato veiksnius bandėme sustiprinti ir dirbtinėmis sąlygomis (mažas drėgmės kiekis ir aukštesnė temperatūra). Bandymai buvo įrengti LAMMC Žemdirbystės instituto bandymų laukuose. Kaip modeliniai augalai buvo paimti plačiausiai Lietuvoje auginami keturių rūšių augalai. Pasirinktos tokios veislės: mėlynžiedės liucernos Malvina, raudonieji dobilai Vytis, daugiametės svidrės Elena ir pašariniai motiejukai Dubingiai.

Bandymas įrengtas 2020 m., vertintas tik žolės derlius. Pirmosios pjūties visų keturių veislių žolės davė didesnį derlių nei kontrolinių laukelių augalai. Ypač didelis derliaus skirtumas buvo tarp Malvinos bandymų ir kontrolinio laukelių derliaus. Elenos veislės tirtų augalų ir kontrolinių laukelių derliaus skirtumas buvo mažesnis.

Antra pjūtis atskleidė jau kitokius rezultatus. Truputį didesnį derlių nei kontroliniuose laukeliuose užaugino tik liucernos. Visos kitos tirtų žolių veislės buvo mažiau derlingos negu kontrolinių laukelių augalai. Nežymiai, bet patikimai mažesnį derlių išaugino raudonojo dobilo Vyčio veislė. Daugiametės svidrės veislės Elena tirtų laukelių derlius išaugo 50 proc. mažesnis nei kontroliniuose laukeliuose, o pašarinių motiejukų derlius nesiekė nei trečdalio kontrolinio pasėlio derliaus.

Dar buvo pasėtas ir visų tirtų veislių mišinys. Įdomu pažymėti, kad jo pirmos pjūties derlius buvo nežymiai didesnis, o antros pjūties – tik nežymiai mažesnis negu kontrolinių laukelių. Didžiąją dalį šio derliaus dalį sudarė pupiniai augalai, o migliniai – tik vieną ketvirtąją viso derliaus (pirmos pjūties miglinių ir pupinių derlius buvo apylygis).

Taigi, galime patvirtinti prielaidą, kad pupiniai augalai, ypač liucernos, sausėjančio ir šiltėjančio klimato sąlygomis yra patys perspektyviausi pašariniai žoliniai augalai. Iš plačiai auginamų miglinių žolių rūšių daugiausiai nuo sausros ir aukštos temperatūros nukenčia motiejukai.

Įrengiant žolynus didelį dėmesį reikėtų skirti reikėtų kreipti ir į sėjos laiką. Pašarines žoles reikėtų pasėti iki birželio pradžios. Dar galima sėti ir liepos pabaigoje bei rugpjūčio pradžioje, aišku, jeigu tuo metu dirva yra pakankamai drėgna.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad besikeičiantis klimatas iškelia nemažai klausimų, bet kartu suteikia ir naujų galimybių, įrengiant naujus žolynus.

Vaclovas Stukonis, Vilma Živatkauskienė, LAMMC Žemdirbystės institutas