Akademija, Kėdainių r. Kalbant apie dirvožemių būklę, paprastai minimos trys didžiausios problemos: azoto tarša, humuso mažėjimas ir dirvų rūgštėjimas. Kaip subalansuoti tręšimą ir kokią sėjomainą sudaryti, kad iki minimumo būtų sumažintas azoto išsiplovimas?

Kaip dažnai ir kokiomis normomis reikėtų kalkinti rūgščius dirvožemius? Ar įmanoma palaikyti optimalų maisto medžiagų balansą, jei laukai negauna mėšlo? Šie ir kiti klausimai buvo aptarti praėjusią savaitę LAMMC vykusioje nuotolinėje diskusijoje „Tvarus dirvožemio naudojimas“, kurią moderavo Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas Virginijus Feiza.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas mano, kad mažinti azoto išsiplovimus Lietuvoje yra labai sudėtingas uždavinys. Pirmiausia dėl to, kad palyginti su kitomis ES šalimis mūsų azoto išsiplovimai tikrai nėra patys didžiausi. Kitaip tariant, prisiimdama vienodai ambicingus siekius mažinti azoto netekimą, Lietuva gali save pastatyti į labai nedėkingą poziciją.

„Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuva jau dabar turi rekordiškai mažus išsiplovimus ir praradimus, o mūsų azoto balansas yra kone geriausias ES. Mano klausimas toks: kokios būtų konkrečios rekomendacijos, kokiais būdais galime mažinti praradimus? Juk norėdami pasiekti rezultatą Lietuvos mastu, tas priemones turime pritaikyti labai plačiai – vos ne kiekvienas ūkininkas jas turėtų įgyvendinti, kad po 5–6 metų galėtume pamatyti realų rezultatą. Jeigu priemonę įgyvendins tik pavieniai ūkiai ar atskiri sektoriai, tai ji neduos laukiamo rezultato ir valstybės tikslų tikrai nepasieksime“, – pabrėžė A. Macijauskas.

LAMMC Miškų instituto Ekologijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas Kęstutis Armolaitis atsakė, kad svarbiausia rekomendacija būtų paprasta – tręšti subalansuotai. Darant ekspedicinius tyrimus Šiaurės Lietuvoje pastebėta, kad rudenį net 10–12 kartų daugiau mineralinio azoto buvo išplauta iš laukų, kurie buvo patręšti per daug.

„Realiai turime azotu tręšti mažiau, negu rodo balansas – tyrimai rodo, kad normos turėtų būti maždaug 30 proc. mažesnės. Vykdome monitoringą ir kasmet stebime, kiek azoto lieka dirvoje po derliaus nuėmimo ir kiek jo būna pavasarį. Kadangi vasaros pastaruoju metu sausos, azoto išsiplauna mažai, bet per rudenį ir žiemą jo faktiškai nelieka. Tarša yra didžiulė, ir azoto sureguliavimas yra labai svarbus dalykas“, – tokios nuomonės laikosi LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas prof. Gediminas Staugaitis.

Pasak jo, reguliuojamas drenažas ir tarpiniai augalai per žiemą padėtų sumažinti azoto išsiplovimą. „Tarpiniai augalai sukaupia apie 30–50 kg/ha azoto. Tačiau jei rugsėjo mėnesį dirvoje randama 150–200 kg/ha azoto, tai aišku, kad tarpiniai augalai tik iš dalies sušvelnins jo išsiplovimą. Reikia daryti viską, kad dirvoje prieš žiemą azoto liktų kuo mažiau“, – kalbėjo G. Staugaitis.

Dirvų kalkinimas: ar išlaidos proporcingos pasiektam rezultatui?

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis išsakė savo nuomonę apie kalkinimą, pabrėždamas, kad yra dvi šio reikalo pusės: mokslinė ir finansinė.

„Daug kalbama apie dirvos rūgštumą ir kalkinimo svarbą, akcentuojant mokslinę pusę, bet neskaičiuojama finansinė pusė. Išlaidų nemažai, o kai kurių augalų derlingumui dirvos rūgštumas didelės įtakos nė neturi. Taip išeina, kad kalkinimas tokiu atveju būtų darbas dėl darbo“, – ūkiškai svarstė S. Daniulis.

LAMMC Vėžaičių filialo mokslo darbuotoja Regina Repšienė pabrėžė, kad pagrindinė siekiamybė būtų kalkinti reguliariai ir nedidelėmis normomis, kad kalkinimas būtų kaip tręšimas.

„Ar kalkinti reikėtų kasmet, ar nekasmet, priklauso nuo dirvožemio parūgštėjimo laipsnio. Svarbiausia būtų kalkinti nedidelėmis normomis. Mūsų tyrimai rodo, kad dideli kalkinių medžiagų kiekiai neutralizuoja pH, bet pats dirvožemis gauna didžiulį stresą. Augalai tais metais labai prastai auga ir maisto medžiagų išsiplovimas vyksta didžiulis.

Mažos normos, po 2 t/ha kalkinių medžiagų, o ne po 7–9 t/ha, yra daug geriau ir dirvožemio reakcijos neutralizavimui, ir visai aplinkai. Dar kartą kartoju: turime siekti to, kad kalkinimas būtų kasmetinis kaip tręšimas. Tai sakydama aš remiuosi ne tik savo, bet ir kitų mokslininkų tyrimais. Kitose šalyse ta problema išspręsta“, – aiškino R. Repšienė.

Pasak jos, visos trąšos emisijas didina, o dėl kalkinių medžiagų duomenys labai prieštaringi. Negalima kol kas tiksliai atsakyti, kiek vienos ar kitos kalkinės medžiagos didina emisijas. Beje, pastebėta, kad pirkdami kai kurias nebrangias kalcio-magnio medžiagas, ūkininkai pertręšia dirvas magniu.

Gera trąša yra cukraus gamybos šalutinis produktas – kalkių defekatas, turintis ne tik kalcio, bet ir daug organikos.

„Tik reikia žiūrėti, koks šio produkto drėgnumas ir kokiu atstumu reikia jį gabenti: kad nevežiotume vandens, atkreipkite dėmesį, kad produktas nebūtų pernelyg šlapias“, – sakė R. Repšienė.

ŽŪM Augalininkystės ir agrarinės aplinkosaugos skyriaus patarėjas Zigmas Medingis prisipažino, kad neretai skeptiškai vertindavo dirvožemių kalkinimą ir nėra tikras, kad ekonomine prasme jis labai apsimoka.

„Man labiau rūpi išsiaiškinti, ar nėra kitų būdų natūralų dirvožemių rūgštumą panaudoti auginant pridėtinę vertę kuriančius produktus. Lengvuose dirvožemiuose turėtų būti itin apgalvotai parinkta sėjomaina, kuri praturtintų dirvą organika ir natūraliai pagausintų azoto.

Gal vis tik reikėtų apriboti javų auginimą tuose labai nederlinguose dirvožemiuose? Komercinė trumpalaikė gamyba daro didžiulę žalą, išsiplaunant maisto medžiagoms į gruntinius vandenis ir teršiant aplinką“, – kalbėjo Z. Medingis.

G. Staugaitis irgi pritarė nuomonei, kad javų auginimas nenašiose žemėse vargu ar gali būti pelningas. „Kai žemės bonitetas žemiau 37 balų, javų auginti neapsimoka. Kad ir ką bedarytume, visą laiką balansuosime ties savikaina“, – tyrimais patvirtintais rezultatais pasidalijo G. Staugaitis.

Minimalus žemės dirbimas – tik dalyje laukų

Dar vienas šiandien labai aktualus klausimas – minimalus žemės dirbimas. Kokiame Lietuvos plote galėtų būti taikoma tiesioginė sėja į nedirbtą dirvą? Gal galima suskirstyti dirvožemius pagal tinkamumą skirtingiems žemės dirbimo metodams?

V. Feizos nuomone, realiai tiesioginė sėja galėtų būti taikoma apie 25–30 proc. visų dirbamų dirvų Lietuvoje.

„Kitas klausimas, kuris yra svarbesnis už pirmąjį: kaip ilgai ta tiesioginė sėja yra tinkama? Sunkiose dirvose kyla užmirkimo pavojus, nes sunkiuose moliuose drenažinių porų yra labai nedaug, jeigu jų iš viso yra.

Pirmiausia tiesioginė sėja turėtų tikti tuose laukuose, kurie jau sukultūrinti, kur labai gerai veikia drenažas ir kur yra laidus podirvis. Jei nėra gero armens sluoksnio kontakto su gruntiniu vandeniu, reiškia tiesioginė sėja – ne tas žemės dirbimo būdas, kuris labiausiai tiktų.

Esame parašę labai daug straipsnių ta tema žurnale „Mano ūkis“, siūlyčiau pasiskaityti. Vieno atsakymo niekas negali duoti, o jei duoda, aš labai abejoju, ar tikrai yra taip, kaip sakoma“, – kalbėjo V. Feiza.

A. Macijauskas iškėlė ir kitą minimalaus žemės dirbimo pusę – finansinę: kokie žemės dirbimo būdai bus skatinami ir remiami.

„Kelinti metai vyksta intensyvios diskusijos dėl tiesioginės sėjos ir minimalaus žemės dirbimo ir dabar artėja momentas, kai turėsime apsispręsti dėl vienokių ar kitokių technologijų skatinimo ir rėmimo. Principinis klausimas: ar nueisim į visišką no-till‘ą, ar vis tik skatinsime bet kokias technologijas, kurios mažina intervenciją į dirvą“, – klausė A. Macijauskas.

V. Feizos nuomone, bus skatinamas ir finansuojamas ŠESD emisijų mažinimas, o tam reikalingas esminis dalykas – organinės medžiagos kiekio dirvoje didinimas. Taigi, logiška būtų remti visas organinės medžiagos kiekį dirvoje didinančias žemės dirbimo technologijas.

Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėja Dalia Feizienė sakė norinti pasiremti vieno Žemaitijos ūkininko žodžiais: „aš siekiu pelno, o ne didelio derliaus“. Mokslininkės manymu, žemdirbiai turi daugiau skaičiuoti, ar verta rinktis pačias intensyviausias technologijas.

„Atliekame skirtingų technologijų ekonominį ir energetinį vertinimą ir jau turime duomenų, kad įprastinės žemės ūkio technologijos, kuriose naudojamos vidutinės tręšimo normos, leidžia vidutiniškai sumažinti sąnaudas 25 proc. palyginti su intensyviomis technologijomis.

Atsisakius intensyvaus ūkininkavimo, derlius sumažėja maždaug 6 proc., bet sąnaudas galime sumažinti ketvirtadaliu. Manau, kad žemdirbiai turi daugiau skaičiuoti: nebūtina siekti rekordinių derlių, geriau siekime rekordinio pelno“, – ragino D. Feizienė.

Gyvuliai ir mėšlas – gėris ar blogis?

Lietuvoje neparuošiama tiek mėšlo, kad jo pakaktų komercinėms sėjomainoms. Anksčiau žieminiams kviečiams būdavo rekomenduojama 40 t/ha mėšlo, dabar turimais duomenimis vidutiniškai sukaupiama 6–7 t/ha mėšlo.

Žemdirbystės instituto Vokės filialo vyriausioji mokslo darbuotoja Liudmila Tripolskaja priminė, kad mėšlas yra labai vertinga trąša, nes jame gausu ne tik organinės anglies ir maisto medžiagų, bet ir mikroorganizmų, kurie pagerina dirvožemio gyvybingumą.

„Prisimenu laikus, kada vienam hektarui tekdavo po 10–12 t mėšlo. Bet dabar sakoma, kad gyvuliai turi neigiamos įtakos aplinkos tvarumui. Tai klausimas, ar reikia daugiau dėmesio skirti mėšlo gamybos didinimui, ar reikia ieškoti kitų metodų dirvožemiui turtinti. Verta atkreipti dėmesį į sėjomainų struktūras ir daugiamečių žolių plotus sėjomainoje – tai vienas iš būdų padidinti organinės anglies sukaupimą dirvožemyje“, – kalbėjo L. Tripolskaja.

Z. Medingis iškėlė klausimą, ar geriau mėšlą naudoti žalią, ar prieš tai apdorotą, tarkime, biodujų jėgainėse, ir paskui jau degestatą naudoti kaip tręšiamąją medžiagą? Jo nuomone, biodujų jėgainėse perdirbtas mėšlas jau būtų visai kitos kokybės, o ūkininkams išsispręstų dabar toks užaštrintas klausimas dėl mėšlidžių.

G. Staugaitis pastebėjo, kad degestatas ne visada būna kokybiška trąša. Profesorius priminė, kad praeito amžiaus 6-7 dešimtmetį labai daug buvo rašoma apie mėšlo kompostus, o paskui apsižiūrėta, kad mėšlą kompostuoti užima laiko ir tai kainuoja, tada pradėta tręšti mėšlu tiesiogiai.

A. Macijauskas pasigedo logikos ir skirtingų strategijų suderinamumo. „Truputį neramina tai, kad dažnai apie mėšlą, gyvulius ir daugiametes pievas šnekame kaip apie atskirus dalykus. Vienoje strategijoje numatome mažinti gyvulių kiekį, tačiau kitoje strategijoje numatome didinti tręšimą mėšlu, o dar trečioje – plėsti daugiamečių pievų plotus.

Kolegos, susitarkime, kad šie trys dalykai yra neatskiriami vienas nuo kito. Nebus mėšlo be gyvulių, kaip ir nebus daugiamečių pievų be gyvulių, nes kur panaudosime tuose plotuose užaugusią biomasę? Geresnio perdirbimo fabriko kaip gyvulio skrandis dar niekas neišrado“, – sakė A. Macijauskas.

Z. Medingis suskubo atremti šią kritiką kaip neteisingą. „Niekas neragina mažinti gyvulių, nes gyvulių auginimas nedaro žalos, jei tai daroma teisingai. Gyvuliai yra ne blogybė, o gėris. Ir visais atžvilgiais naudoti organines trąšas yra geriau negu mineralines“, – pabrėžė Z. Medingis.

Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius spėjo, kad nesusipratimų gali kilti dėl to, jog skirtingos strategijos yra atsietos nuo teritorijos.

„Jeigu strategijas susietume su teritoriniu planavimu ir įvestume teritorines diferenciacijos priemones pagal būtinybę, kas mums labiau reikalinga, tai labiau ir aplinką tausotume, ir išspręstume klausimą dėl gyvulių ir daugiamečių pievų santykio, dėl mėšlo gavybos ir dirvožemio tausojimo.

Šiandien dar nėra parengtas Lietuvos teritorijos bendrasis planas. Visi, kas turite pasiūlymų, kuriais galite prisidėti prie regioninės žemės ūkio politikos formavimo, galite teikti juos Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms“, – ragino J. Volungevičius.

Baigdamas diskusiją V. Feiza reziumavo, kad mokslininkų pareiga yra rasti tiesą, išgryninti esminį branduolį ir pateikti gamybininkams ir politikams reikalingus sprendimus.

„Turime suprasti, kad dabar daug kas priklauso ne nuo žemės ūkio mokslų, o tiesiog nuo politinių sprendimų, todėl tikrai su džiaugsmu padėtume mūsų turimais duomenimis, kad būtų priimti teisingi politiniai sprendimai“, – bendrai dirbti kvietė Virginijus Feiza.

MŪ inf.