Londonas. Naujas tyrimas atskleidė, kad plačiai paplitęs dirvos grybelis, sąveikaudamas su augalais, sukelia papildomų šaknų dygimą, rašo „Science Daily". Mokslininkai tikisi ilgainiui išmokti grybelį paversti „gyvosiomis trąšomis", kurios pakeistų iškastinius fosfatus.

Surasti pakaitalą iškastiniams fosfatams yra labai svarbu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tokiu būdu gautos trąšos yra teršia aplinką, vandenyje sukeldamos intensyvų dumblių dauginimąsi. Be to, apskaičiuota, kad didžiosios fosfatų kasyklos ištuštės per sekančius 30-50 metų. Daug ekspertų prognozuoja „fosfatų krizę".

Kembridžo universiteto mokslininkai atrado, kad augalų šaknis kolonizavus mikoriziniam grybeliui, jų genų aktyvumas pakinta taip, kad suminkštėja ląstelių sienelės pagrindinėse šaknyse. Dėl to pradeda dygti daug šoninių šaknų, ir augalas gali įsiurbti daugiau maistinių medžiagų. Be to, grybelis turi ir nuosavą siūlų tinklą, kuriuo iš dirvožemio pumpuoja mineralus tiesiai į augalo ląsteles (mainais grybelis iš augalo gauna angliavandenių). Paskaičiuota, kad augalai, gyvenantys simbiozėje su grybeliu, nuo 70 iki 100 procentų fosfatų gauna būtent per šiuos siūlus. Išmokus valdyti šią sistemą, fosforo trąšų gali apskritai nebereikėti.

„Mikorizinių grybelių ir augalų santykiai atsirado kartu su pirmaisiais augalais Žemėje, dar prieš tai, kol buvo „išrastos" šaknys, - sako daktarė Uta Paškovski (Uta Paszkowski). - Šio ryšio analizės įžvalgas tikimės panaudoti veisiant augalus su geriausia įmanoma šaknų sistema, duodančia didžiausią derlių."

Pagrindinė kliūtis tyrėjams yra augalų savireguliacijos sistema, dėl kurios grybelių efektyvumo kol kas neįmanoma palyginti su tradicinėmis trąšomis komerciniu mastu.

„Augalai stebi savo maistinių medžiagų atsargas. Jeigu augalas turi pakankamai fosfatų, jis neleis grybeliui patekti į šaknis, - aiškina mokslininkė. - Dabar dirbame ieškodami būdų, kaip galima būtų apeiti šį bloką ir leisti simbiozei gerinti ūkininkavimo sąlygas labiau išsivysčiusiose šalyse."

MŪ inf.