Kanbera. Australijoje maždaug 40 futbolo aikščių plote įrengtas 10 megavatų galios elektrolaizeris – mašina, kuri naudos saulės energiją, kad vandenį paverstų vandeniliu. Tačiau šios dujos ne į automobilių kuro bakus bus pilamos, o padės auginti derlių.

Tai yra dalis tarptautinio projekto, kuriame trąšų gamintojai, technologijų kompanijos ir investuotojai siekia pradėti masiškai gaminti ekologišką vandenilį. Sujungus jį su azotu, gaunamas amoniakas – pagrindinė azotinių trąšų žaliava.

Šiandien amoniako gamybai reikalingas vandenilis išgaunamas iš gamtinių dujų arba anglies, o šis procesas išskiria daug klimatą šildančio anglies dioksido. O štai ekologiškas vandenilis gaunamas daug švariau: naudojant elektrą iš atsinaujinančių šaltinių ir ja skaidant vandenį į vandenilio ir anglies molekules.

„Ekologiško amoniako idėja mums pirmąkart pristatyta turbūt 2014-aisiais. Tuomet ši idėja sulaukė daug skepticizmo, iš esmės dėl atsinaujinančių energijos išteklių kainos“, – sakė Leigh Holder, atstovaujanti didžiausią pasaulyje amoniako gamintoją „Yara“

Dabar iš vėjo ir saulės gaunamos elektros kaina sumažėjusi, todėl ekologiškam vandeniliui atsiranda plačių pritaikymo galimybių.

Kai kurių specialistų teigimu, vandeniliu varomas transportas – pramonės šaka, kuri sulaukia daugiausia visuomenės dėmesio, tačiau realius pokyčius energijos šaltinių paklausoje lems tokios įmonės, kaip „Yara“, kurios sunaudoja didžiulius kiekius vandenilio kaip žaliavą kitų produktų gamybai.

Krovinių pervežimai – kita pramonės šaka, besidominti ekologišku vandeniliu,. Australijoje dyzeliniai sunkvežimiai sudaro didžiąją dalį šalies anglies dioksido biudžeto. Elektra varomi sunkvežimiai problemos neišsprendžia – atstumai čia per dideli. Todėl jau greitai aplink vietinę cinko perdirbimo įmonę „Sun Metals“ važinės vandenilio kuro elementais varomi elektriniai sunkvežimiai, kuriems ekologiškas vandenilis bus gaminamas kaimynystėje. Ženevoje praėjusiais metais pristatytas 40 t ir 500 AG vandeniliu varomas sunkvežimis.

Bene didžiausias vandenilio potencialas slypi jo savybėje talpinti energiją. Augant iš atsinaujinančių išteklių išgautos elektros kiekiams, reikės sprendimo, kuris padėtų sureguliuoti tokios energijos pasiūlos ir paklausos pikus.

Saugoti elektrą baterijose bus nepraktiška, o štai vandenilis tam puikiai tiks. Be to, priešingai nei baterijas, vandenilį galima suspausti iki skystos būsenos ir pervežti, taip pat paversti į amoniaką, kurį vėliau galima atversti atgal į vandenilį ir azotą.

Dėl šios priežasties šalys, turinčios išvystytas daug energijos reikalaujančias pramonės šakas, bet stokojančios atsinaujinančių išteklių, labai domisi galimybėmis įvežti vandenilį iš ten, kur yra saulės ir vėjo perteklius.

Štai Japonija jau pareiškė siekį tapti pasaulio vandenilio ekonomikos lydere. Kinijoje statomas didžiausia vandenilio gamykla, kasmet pagaminsianti 30 tūkst. t vandenilio.

Europoje į vandenilį labiausiai investuoja Ispanija, kuri dar 2020 m. paviešino planus tapti viena didžiausių vandenilio gamintojų. Užsibrėžtą tikslą – kasmet pagaminti 4 gigavatus atitinkantį kiekį ekologiško vandenilio – šalis jau viršijo keturis kartus ir planuoja statyti daugiau gamyklų.

Kaštai išlieka rimta kliūtimi. Apie 60 proc. išlaidų, reikalingų ekologiškam vandeniliui išgauti, tenka elektrai, pagamintai iš atsinaujinančių išteklių. Jiems pingant, kartu pigs ir vandenilio gamyba. Efektyvesni tampa ir elektrolaizeriai.

„Jeigu pažiūrėtume į tai, kas nutiko su saulės energetika, tiek saulės elektrinės, tiek baterijos per maždaug 10 metų atpigo apie 80 procentų. Dabar vykstantys eksperimentai pramonei duoda svarbių pamokų. Nors šiandien vandenilio gamyba yra pilotinių projektų stadijoje, tačiau po penkerių metų gamintojai tikriausiai bus pasiruošę didesniems dalykams“, – sakė Melburno universiteto dr. Stevenʼas Percyʼis (Stivenas Persis), kurio nuomone, panašus kelias laukia ir vandenilio.