Belfastas. Šiaurės Airijos mokslininkai palygino du mėšlo separavimo metodus ir pateikė apibendrintas rekomendacijas apie jų efektyvumą ir sąnaudas.

Šiaurės Airijoje metinis bendro pridėtinio fosforo kiekis augalininkystės poreikius viršija maždaug 9 000 tonų. Apie perteklinį tręšimą byloja ganyklų dirvožemyje didėjantis fosforo kiekis.

Mėšlo separavimas – vienas iš būdų perkelti trąšas į vietas, kuriose jos naudingesnės augalininkystei, nes, kaip žinia, fosforo koncentracija labai padidėja kietojoje frakcijoje, o skystojoje daugiausia lieka azoto ir kalio.

Šiaurės Airijoje yra didelis fosforo, gaunamo iš gyvulininkystės, perteklius. Vienas iš problemos sprendimo būdų – atskirti ūkyje laikomų gyvulių mėšlo kietąją ir skystąją frakcijas jas panaudojant ten, kur fosforo poreikis didesnis.

Šiaurės Airijos mokslininkų grupė palygino du metodus, leidžiančius iš dalies atskirti kietąją ir skystąją mėšlo frakcijas: sraigtinį presą ir dekantinę centrifugą (dekantuoti – atskirti skystį nuo nusistojusių nuosėdų). Mokslininkai nevykdė naujų eksperimentų, tačiau surinko daug tyrimų apie metodų našumą, sąnaudas, ir pateikė apibendrintas išvadas.

Anot mokslininkų, sraigtinio preso konstrukcija paprastesnė, jis pigesnis nei dekantinė centrifuga. Nusipirkti ir sumontuoti sraigtinį presą kainuoja nuo 15 000 iki 65 000 svarų (17,5–76 tūkst. Eur), o įsigyti dekantinę centrifugą – nuo 50 000 iki 250 000 svarų (58–292 tūkst. Eur).

Sraigtinio preso energijos sąnaudos vienai tonai trąšų svyruoja nuo 0,4 iki 1,2 kWh, o centrifugos – nuo 2,2 iki 5,1 kWh. Taigi, dekantinė centrifuga brangesnė ir sunaudoja daugiau energijos, kita vertus, ji pašalina gerokai daugiau fosforo. Apibendrintuose tyrimuose sraigtiniai presai atskyrė nuo 4 iki 34 proc. viso mėšle buvusio fosforo, o dekantinė centrifuga – nuo 30 iki 91 procentų.

Šiaurės Airijos tyrėjai cituoja danų tyrimą, kuriame apskaičiuotos visos atskyrimo sąnaudos kiaulių ūkyje apdorojus 4 000 t srutų. Apskaičiuota, kad vienos mėšlo tonos separavimas sraigtiniu presu kainavo 0,41 svaro (0,48 Eur), o panaudojus dekantinę centrifugą – 2,21 svaro (2,6 Eur). Vieno kilogramo pašalinto fosforo sąnaudos skyrėsi gerokai mažiau ir buvo tik šiek tiek didesnės taikant pastarąjį metodą.

Mokslininkai pabrėžia dekantinio centrifugavimo metodo naudą tais atvejais, kuomet yra didesnė mėšlo surinkimo vieta, kur jį galima išvežti iš ūkių. Tyrime aprašytas atstumas, kurį verta vežti mėšlą į surinkimo punktą – ne daugiau kaip 70 km, o atskirtą kietąją mėšlo frakciją – iki 84 kilometrų. Žvelgiant iš praktinės pusės, tam įtakos turi keletas veiksnių.

Kietosios ir skystosios frakcijų atskyrimą gali gerokai pagerinti pirminis apdorojimas įvairiomis cheminėmis medžiagomis.

Mokslininkai nurodo, kad separuoti didesnį mėšlo kiekį Šiaurės Airijoje būtų naudinga vandens aplinkai, o, remiantis tyrimais, sraigtinis presas ir dekantinis centrifugavimas gali sumažinti fosforo patekimą į vandens aplinką atitinkamai 34 ir 30–93 procentais.