Radviliškis/Tauragė. Trečdalis sausumos anglies, dešimtadalis gėlo vandens išteklių ir didžioji dalis dirvožemio drėgmės yra sukaupta durpėse. Durpynams ir pelkėms bei juose vykstantiems pokyčiams pažinti buvo skirta Lietuvos dirvožemininkų draugijos kasmetinė mokslinė konferencija-ekspedicija.

Ankstesnėse ekspedicijose pagrindinis dėmesys buvo skirtas Lietuvos zoniniams dirvodaros procesams nagrinėti ir su jais susijusių išplautžemių bei balkšvažemių diagnostiniams ypatumams nagrinėti, taip pat diskutuota rudžemių išskyrimo klausimais. Šiais metais ekspedicija buvo orientuojama į organinių dirvožemių raidos ypatumus. Maršrutas apėmė tiek žemumose esančius azotinius dirvožemius - durpžemius, pelkėdaros ir durpėdaros procesus sąlygojančius veiksnius.

Lietuvos dirvožemininkų draugija prie LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus jau 13-ą kartą išsiruošė į kasmetinę mokslinę konferenciją-ekspediciją

Ekspedicija prasidėjo buvusios Radviliškio bandymų stoties laukuose (Radviliškio durpyne), kur aptarti skirtingo ūkinio naudojimo metu įvykę durpžemio morfologiniai ir cheminiai savybių pokyčiai. Buvo apžiūrėti trys dirvožemio profiliai, atspindintys ne tik skirtingas pelkėdaros bei durpėdaros sąlygas, bet ir skirtingą jų naudojimą ir to įtaką jų savybėms.

Vėliau ekspedicijos dalyviai pasuko link Rėkyvos durpyno. Tai vienas seniausių Lietuvoje eksploatuojamų durpynų, kuriame nuo 1923 metų gaminami durpių produktai žemės ūkiui ir kurui. Padedant durpyno darbuotojams buvo parinktas ir parengtas giliojo aukštapelkės durpžemio profilis.

Gamtos tyrimų centro mokslininkė Ieva Baužienė išryškino durpžemių pažinimo svarbą klimato ir kraštovaizdžio kaitos tyrimuose. Docentė Vanda Valerija Buivydaitė pristatė pasaulinės dirvožemių klasifikacijos naujoves. Mokslininkė akcentavo, kad tarptautiniai Lietuvos dirvožemių įvardijimai yra svarbūs didinant Lietuvos dirvožemių mokslo tarptautiškumą ir gerinant susikalbėjimą tarp skirtingų šalių specialistų.

LDD pirmininkas, Vilniaus Universiteto gamtos mokslų fakulteto docentas ir LAMMC Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojas Jonas Volungevičius pristatė aukštapelkės gilųjį durpžemį. Nors šis durpžemis yra nusausintas, tačiau melioracija jo profilio struktūros praktiškai nėra pakeitusi. Jame atsispindi visa Rėkyvos durpyno ir Lietuvos klimato kaitos istorija

Pirmoji ekspedicijos diena baigėsi išvyka į Šiaulių universiteto botanikos sodą, kuriai vadovavo ŠU botanikos sodo direktorius Martynas Kazlauskas. Šis Botanikos sodas - jauniausias ir mažiausias pagal plotą sodas Lietuvoje, tačiau gali didžiuotis gausiomis augalų kolekcijomis, mokomąja-tyrimų baze studentams.

Ekspedicijos dalyviai aptarė iš anksto sodo darbuotojų iškastą dirvožemio profilį. Dar kartą buvo iškelta mokslinė diskusija dėl rudžemių ir išplautžemių identifikavimo ir atskyrimo tarpusavyje rodiklių nustatymo. Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius (Vilniaus universitetas) atkreipė dėmesį į tai, kad šis dirvožemio profilis turi didelę edukacinę vertę, o ilgalaikis jo eksponavimas galėtų prisidėti prie edukacinių programų apie Lietuvos dirvožemių intengravimą į botanikos sodų veiklą.

Antrosios ekspedicijos dienos maršrutas pakrypo Tauragės link, į Viešvilės valstybinį gamtinį rezervatą. Tai buvo neeilinė proga pasivaikščioti po laukinę, civilizacijos beveik nepaliestą aukštapelkę, kur uždrausta bet kokia ūkinė veikla. Taip siekiama sudaryti sąlygas gamtai gyventi savo natūraliu ritmu. Yra daugybė augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, kurių išlikimui būtinas neliečiamas, trūnijančios medienos pilnas miškas ar paprasčiausia ramybė. Pagrindinę rezervato dalį užima Artosios-Didžiosios Plynės pelkė, kurios plotas - apie 1 300 ha. Tai netaisyklingos formos ir labai margos struktūros masyvas.

Skirtingo amžiaus kiminų durpėjimo skirtumai

Pelkėje augančios kelios kiminų rūšys formuoja naujus durpių sluoksnius. Už kelių kilometrų nuo gamtinio rezervato įsikūrusi visuomenei atvira durpių gavybos įmonė „Klasmann-Deilmann Laukėsa". 1961 metais dalį pelkių teritorijos durpių substratų gamintojai nusausino drenuodami ir pradėjo durpių gavybą.

Ekskursija bėgiais po Laukesos durpyną

Apibendrinant galima pasakyti, kad šių metų dirvožemininkų ekspedicija vyko viename iš svarbiausių pelkių geografinių mazgų - Vidurio Lietuvos žemumų ir Žemaičių aukštumos sandūroje. Durpžemiai - vieni tų dirvožemių, kurių savybių kaita ir naudojimo pobūdis glaudžiai siejasi su klimato kaitos problemomis ir ekosistemų (agrosistemų) stabilumu, kurių ūkinis panaudojimas yra vienas problemiškiausių šių dienų aplinkos kaitos kontekste.

Durpžemiai dalyvauja šiltnamio dujų balanse. Kaip jau minėta, net trečdalis sausumos anglies, dešimtadalis gėlo vandens išteklių ir didžioji dalis dirvožemio drėgmės yra sukauptos būtent durpėse. Štai kodėl durpžemiais domisi įvairių sričių mokslininkai: ekologai, geografai, geologai, agronomai, meteorologai, archeologai ir kiti.

Įdomus vien jau tas faktas, kad įmirkusiose durpėse nesuyra ankstesnių laikmečių žiedadulkės, augalų liekanos, įvairūs istoriniai artefaktai. Taigi, tyrinėjimams čia atsiveria didžiulės erdvės.

LDD, MŪ inf.