Kauno r. Jei dirvožemį įsivaizduotume kaip sklandžiai funkcionuojančią mašiną, tai šiuo metu daugelyje ūkių ta mašina yra patekusi į avariją. Dirvožemio nualinimas, augalų kaitos principų nepaisymas, humuso atsargų mažėjimas, dirvos rūgštėjimas, nesubalansuotas tręšimas, žemės suspaudimas - tai pagrindinės problemos.

Vakar tokios mintys buvo akcentuotos Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) vykusiame seminare „Priemonių sistema dirvožemio derlingumui palaikyti šiuolaikiniame ūkyje". Šis seminaras - vienas iš daugelio renginių, vykdomų pagal beveik trejų metų trukmės projektą „Šiaudų panaudojimo galimybės šiuolaikiniame ūkyje".

Projekto vadovė Romutė Mikučionienė paaiškino, kad parodomieji bandymai įrengti ASU Bandymų stotyje bei dviejuose ūkininkų ūkiuose - Onos Varnienės Pakruojo r. ir Gintauto Radžiukyno Alytaus r. Ūkiuose tiriama, kokią įtaką dirvožemiui ir augalų derliui daro įterpiami šiaudai ir tarpiniai pasėliai (baltosios garstyčios).

Bandymų stotyje tiriama dar ir žemės dirbimo įtaka (gilaus ir seklaus arimo, seklaus purenimo iš rudens ir prieš sėją bei seklaus žaliosios trąšos įterpimo5-6 cm gyliu prieš sėją). Rezultatai paaiškės baigus projektą - 2015 m. rudenį.

„Bandymuose vertinamos dirvožemio agrocheminės ir fizikinės savybės, tarpinių pasėlių būklė, pasėlio sudygimas, tankumas, piktžolėtumas, augalų mitybos būklė ir derlius", - atliekamus stebėjimus išvardijo Romutė Mikučionienė

Kai padidinti organinės medžiagos kiekį?

Apie 50 proc. dirvožemio tūrio sudaro kietoji dalis ir apie 50 proc. - poros. Optimalus drėgmės kiekis augalams augti dirvožemyje yra tuomet, kai 50-60 proc. visų porų būna užimta vandeniu, o likusioji dalis - oru. Organinė medžiaga sudaro tik iki 5 proc. dirvožemio tūrio.

Kas ta dirvožemio organinė medžiaga? Tai visos dirvožemyje esančios medžiagos, kuriose yra anglies: augalų ir gyvūnų liekanos, gyvi mikroorganizmai (mikrobų biomasė). Per tam tikrą laiką mikroorganizmai šviežią organinę medžiagą paverčia stabilia organine medžiaga.

Organinės medžiagos padidina dirvožemio struktūros patvarumą, palengvina sunkių dirvų įdirbimą, padidina infiltraciją ir vandens imlumą, sumažina eroziją. Jos taip pat pagerina ir dirvožemio chemines savybes: padidina maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, padidina dirvožemio pH buferinguma (todėl padidėja atsparumas pH pokyčiams), sumažina aliuminio, geležies ir mangano toksiškumą rūgščiuose dirvožemiuose.

Pranešimų atidžiai klausėsi ir ūkininkai, ir agrokompanijų konsultantai

Europos Komisijos pateiktais duomenimis, Lietuva iš visos ES yra viena iš mažiausiai organinės anglies dirvožemiuose turinčių šalių. „Didžiojoje mūsų šalies teritorijos dalyje organinės anglies kiekis dirvožemyje 0-25 cm sluoksnyje yra mažiau negu 1 proc. Per pastaruosius 25 metus labai suprastėjo dirvožemio kokybė, nes nesilaikoma sėjomainų, ūkiuose mažiau laikoma arba visai nelaikoma gyvulių", - pastebi ASU docentas Vaclovas Bogužas.

Tik penktadalis mūsų šalies dirvožemių turi didelį (3,1-4 proc.) ir labai didelį (daugiau kaip 4 proc.) humuso kiekį. Daugiausia humuso suyra auginant kaupiamuosius augalus, nes purenant tarpueilius daugiau oro patenka į dirvą ir aktyvinama mikroorganizmų veikla. Padidėjus aeracijai organinė medžiaga sparčiau ardoma ir dalis jos visiškai nepanaudojama. Auginant javus, humuso suardoma mažiau, o mažiausi humuso nuostoliai būna auginant pašarines žoles. Daugiametės žolės padeda išsaugoti humuso atsargas.

„Kiekvienas galite susiskaičiuoti, kiek kasmet su nuimamu derliumi liekate skolingas dirvožemiui. Tą skolą reikia atiduoti mėšlu arba šiaudais", - sako mokslininkas Vaclovas Bogužas

Humuso pokyčius ūkyje preliminariai gali susiskaičiuoti kiekvienas žemdirbys. Tarkime, auginant javus, humuso netenkama 1 t/ha, linus - 1,1 t/ha, bulves - 2 t/ha, cukrinius runkelius - 1,8 t/ha, kukurūzus - 1,4 t/ha. Rapsai humuso kiekio faktiškai nepakeičia, o štai liucernų ir raudonųjų dobilų mišinys humuso kiekį padidina 2 t/ha. Dobilų ir motiejukų mišinys pirmais naudojimo metais humuso kiekį padidina 1,5 t/ha, antrais - 1 t/ha.

Šiaudus grąžinti dirvai

Kad laukuose nemažėtų humuso, būtina tręšti mėšlu ar kitomis organinėmis trąšomis. Skaičiuojama, kad 1 t humuso pasigaminti reikia įterpti 15-20 t mėšlo arba 5 t šiaudų. Apie šiaudų panaudojimą dirvai gerinti diskutuojama jau seniai, mat atsirado reali galimybė juos panaudoti biokurui. Kasmet mūsų šalyje susidaro apie 4 mln. t šiaudų. Šiaudų potencialas biokurui šiuo metu yra apie 0,5 mln. tonų.

Organinių trąšų naudojimas: 1 tona šiaudų atstoja 3,5 t mėšlo

Vokiečių mokslininkai yra nustatę, kad šiaudus biokurui galima panaudoti tik kas 4-5 metai. Visą likusį laiką jie turi būti grąžinami į dirvą. Vokietijoje šiaudai biokurui naudojami tik su sąlyga, kad bus imamasi organikos nuostolius kompensuojančių priemonių: auginami tarpiniai pasėliai žaliajai trąšai, griežtai laikomasi tinkamos augalų kaitos. Jokiu būdu neatsisakoma daugiamečių žolių mišinių su ankštiniais augalais (dobilais, liucernomis) ir gausiau tręšiama azoto trąšomis.

„Mūsų rekomendacijos: Lietuvos žemdirbiai gali elgtis lygiai taip pat kaip vokiečiai, tačiau tik tada, kai savo dirvose užtikrins tokį humuso kiekį, koks yra Vokietijoje", - mano V. Bogužas. Jo nuomone, augalininkystės krypties ūkiuose šiaudų įterpimas nyra viena pagrindinių, prieinamiausių ir tinkamiausių priemonių organinės medžiagos kiekiui dirvožemyje didinti.

Šiaudai greičiau suardomi ir sumažėja ligų užkrato, kai jie ne tik susmulkinami 4-5 cm ilgio pjausniais, bet ir įterpiami sekliai 5-7 cm viršutiniame dirvožemio sluoksnyje - tokia gylyje yra daugiausia mikroorganizmų ir geriausia aeracija. Jei šiaudų labai daug, skutimo gylį reikėtų didinti tik minimaliai, tačiau tokias dirvas reikėtų pakartotinai nuskusti po 2-4 savaičių, kai sudygsta piktžolės.

Ražienas būtina nuskusti ne per savaitę, o per keletą valandų po javų nukūlimo: kuo skubesnis dirvos įdirbimas suardo dirvos kapiliarus ir neleidžia išgaruoti drėgmei, sudaromos geresnės sąlygos šiaudų mineralizacijai ir piktžolių sėklų dygimui

Žinoma, šiaudų įterpimas kelia ir papildomų problemų - būtina pasirūpinti, kad jie greičiau suirtų. Jų ardymui mikroorganizmams nepakanka azoto, todėl intensyviose agrosistemose jau seniai rekomenduojama mineralizacijai paskatinti 1 t šiaudų išberti 8-10 kg kompensacinio azoto (karbamido arba salietros formos). Alternatyva - purkšti įvairiais biologiniais preparatais. Jei užariami gryni šiaudai, derlius kitais metais gali būti net mažesnis, nes šiaudų mineralizacijai naudojamas dirvožemio azotas.

MŪ inf.