Helsinkis. Naujausi Suomijos Aalto universiteto tyrimai rodo, jog šiuo metu mažiau nei trečdalis pasaulio gyventojų galėtų išgyventi maitindamiesi tik savo nacionaliniais maisto produktais.

Ekstremalios situacijos, tokios kaip COVID–19 pandemija, parodė, jog kiekviena šalis turi stiprinti vietinę gamybą.

Pastaraisiais dešimtmečiais dėl visuotinės globalizacijos įvyko maisto gamybos ir vartojimo revoliucija. Mityba tapo įvairesnė, maisto prieinamumas – didesnis, prekybiniai ryšiai – intensyvesni. Situaciją iš dalies lėmė tai, jog dauguma pasaulio žmonių gyvena šalyse, kurios yra priklausomos nuo importuojamo maisto. Visuotinės krizės, tokios kaip COVID–19 pandemija, atskleidė didelį pažeidžiamumą staiga nutrūkus maisto tiekimo grandinei.

„Pastebėti dideli skirtumai tarp atskirų sričių ir žemynų. Pavyzdžiui, Europoje ir Šiaurės Amerikoje kviečių galima gauti 500 km spinduliu, o pasaulio vidurkis yra apie 3,8 tūkst. km“, – sakė Aalto universiteto mokslininkas Peka Kinunenas (Pekka Kinnunen).

Jo vadovaujama komanda ištyrė atstumus tarp vietinių augalinės kilmės maisto produktų gamintojų bei vartotojų, rašoma mokslo žurnale „Nature Food“. Buvo įvertintos pasėlių grupės, tokios kaip javai (kviečiai, miežiai, rugiai), ryžiai, kukurūzai, soros, ankštiniai augalai. Tyrėjai modeliavo atstumus tarp produkcijos ir vartotojų tiek įprastomis gamybos sąlygomis, tiek pagal scenarijus, kai gamybos grandinės tampa efektyvesnės dėl atliekų sumažinimo ir ūkininkavimo patobulinimų.

Nustatyta, jog tik 30 proc. pasaulio žmonių gali gauti javų, ryžių ar ankštinių kultūrų mažesniu nei 100 km spinduliu aplink savo gyvenamąją vietą. Tai patvirtina, jog sunku pasikliauti vien tik vietiniais ištekliais. „Mes išskyrėme regionus, kuriuose gali vykti savarankiška gamyba, tačiau didelę įtaką daro infrastruktūros poveikis“, – tyrėjai sunerimę, jog kai kuriose šalyse vis dar egzistuoja didelis atstumas tarp „lauko ir stalo“.

Padidinus vidaus produkcijos gavybos efektyvumą, greičiausiai sumažėtų maisto švaistymas ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija, tačiau gali kilti naujų problemų, tokių kaip vandens stygius ar jo tarša tankiai apgyvendintose teritorijose, pažeidžiamumas prasto derliaus ar migracijos atveju.

„COVID–19 pandemija atskleidė savarankiškumo ir vietinės maisto gamybos svarbą. Būtina įvertinti riziką, kurią sukelia priklausomybė nuo importuojamos žemės ūkio produkcijos: ne tik maisto, bet ir žaliavų (gyvulinės kilmės baltymų, trąšų, energijos)“, – išvadose pabrėžė Suomijos mokslininkai.

MŪ inf.