Vilnius. Karo metu visiškai sustojus logistikai, Ukrainos ūkininkai ieškojo būdų, ką daryti su pieno pertekliumi fermose. Čia jiems pagalbą suteikė sūrininkai iš Lietuvos, išmokę paprastų, bet tinkančių tokiomis aplinkybėmis sūrio receptų.

Gerokai anksčiau susibūrusi neformali Lietuvos ir Ukrainos ūkininkų asociacija vienija beveik 60 sūrininkų iš abiejų šalių. Prasidėjus karui žinomas sūrininkas Valdas Kavaliauskas sulaukė žinios iš kolegų Ukrainoje, kad jie nebežino, ką daryti su pienu: nutrūko logistikos grandinės, pieno niekas neišveža, nėra elektros pieno šaldymui, o gretima gamykla subombarduota. Ukrainos ūkininkai skundėsi pilantys pieną į griovius ir nerandantys būdo išsaugoti pagaminto produkto. 

Pasak V. Kavaliausko, lietuviai pasiūlė supaprastintą sūrio receptą, leidžiantį pagaminti sūrį fermoje be šaldymo ir be elektros. „Tokį receptą galėjome pasiūlyti, nes jis atitinka mūsų smulkaus ūkio logiką: gaminti produktus kuo mažesnėmis energetinėmis sąnaudomis ir naudojant kuo mažiau iškastinio kuro“, – sako ūkininkas. 

Anot jo, stambieji ūkininkai turi kitus prioritetus, tačiau ekstremaliomis sąlygomis tai nepasiteisina. „Pasirodo, kad kare pravertė būtent smulkaus ūkio patirtis ir žinios. Žinau, kad jiems gana neblogai sekasi gaminti sūrius pagal mūsų pasiūlytą receptūrą. Esame laimingi, kad galėjome jiems padėti rasti išeitį, mums patiems ši patirtis taip pat buvo labai vertinga“, – pasakoja sūrininkas. 

Jis dalijasi ir ukrainiečius išgelbėjusiu receptu, kuris primena fetos ar brinzos sūrio gamybą. Recepto pagrindas – gyvo, nepasterizuoto pieno rauginimas natūraliomis sąlygomis prie 20–30° C temperatūros. Taip suraugintas sūris saugomas ne šaldytuve, o druskos tirpale. Tad nei jo gamybai, nei jo saugojimui nereikia elektros energijos. 

Dzūkijoje įsikūrusiame ūkyje Valdas su žmona priėmė ir ukrainiečių šeimą su trimis vaikais. Jie drauge ieškojo būdų, kaip svečiams adaptuotis ir prisidėti prie sūrių gamybos.

„Kartu su šiuo pastiprinimu mes pagaminome gerokai daugiau nei anksčiau. Visgi paaiškėjo, kad Lietuvos rinkai tokio ožkų sūrių kiekio nereikia – rinka yra prisotinta, ir mes neturėjome kur realizuoti savo produkcijos. Po šio eksperimento ukrainiečių šeima išvyko į didelę fermą Pasvalyje, kuri galėjo pasiūlyti jiems darbą“, – pasakoja sūrininkas.

Smulkūs ūkiai eina prieš srovę

Kaip jis sako, sėkminga ir mažiau sėkminga istorijos rodo, kad nedidelis, aplinkai draugiškas ūkis turi savo privalumus ir trūkumus. Smulkūs ūkininkai, norėdami išlikti draugiški gamtai, negali pasiekti masės efekto, nes pastarasis iš karto turi kitokį poveikį aplinkai.

„Ekstensyvus ūkis nėra tvarus ilgaamžiškumo prasme, jis visuomet turi pradžią ir pabaigą – reikia vis daugiau rankinio darbo, ūkio našumas yra menkas, jo nėra kam perduoti. Galutinis produktas gaunasi išskirtinai brangus, o tokio produkto pirkėjų yra mažuma. Smulkus ūkis yra tvaresnis – tiek ilgaamžiškumo, tiek poveikio gamtai aplinkai. Tačiau jis turi savų sunkumų – smulkūs ūkininkai dirba ir gyvena eidami prieš srovę, prieš masinę gamybą, tai ne visuomet lengva“, – atvirauja V. Kavaliauskas.

***

Valdas Kavaliauskas yra vienas iš penkių praėjusių metų „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių. Čempionate kasmet renkami ūkininkai, kurie laikosi atsakomybės gamtai ir bendruomenei, atsižvelgiama į darną su gamta, dirbamos žemės išteklių išsaugojimą, gerą kaimynystę bendruomenei, atsakingai užauginamą maistą ir ekonominę ūkio kuriamą naudą.