Kelmės r. Senojo maisto ruošimo puoselėtojas Steponas Jautakis du kartus per savaitę kepa ruginę duoną, kurios receptą ištobulinti padėjo šviesios atminties jo mama Stanislava Jautakienė, garsi visoje apylinkėje gaspadinė, ruošusi vaišes ir vestuvėms, ir pakasynoms.

Ekonomiką baigęs S. Jautakis per gyvenimą dirbo daug darbų: buvo ir bankininkas, ir miškininkas. Dabar jis jaučiasi laimingas atradęs širdžiai mielą veiklą – tradicinės lietuviškos ruginės duonos kepimą.

„Mano mama buvo labai gera šeimininkė, namuose pati ir duoną kepdavo. Taigi, buvo man su kuo pasitarti ir iš ko pasimokyti“, – sako Steponas. Tiesa, pradinio raugo jis iš niekur negavo – pasidarė pats, tardamasis su mama. Tai buvo maždaug prieš devynerius metus.

Prieš pradėdamas kepti savo duoną, jis daug metų turguje pirkdavo itin skanią duoną iš vienos močiutės – iki šiol atsimena tuos didelius, apvalius, kvapnius kepalus. Paskui močiutės nebeliko... O tikros naminės duonos labai norėdavosi. Tai ir buvo stimulas pačiam imtis šio darbo.

Steponas gyvena erdvioje 3 ha sodyboje, supamoje miškų. Pagalvojo, kad vietos turi užtektinai, tad tikrai yra kur įsirengti nuosavą kepyklėlę. Krosnį iš šamotų plytų susimūrijo pats. Ją darė paaukštintą, kad dirbant nereikėtų lankstytis ir klūpėti. Šalia krosnies pagal senovines tradicijas išmūrytas vadinamasis „mūriukas“, kuris labai ilgai išlaiko šilumą, todėl ant jo pastatytame kubile patogu kildinti užmaišytą tešlą.

Duonkubilis tarnauja jau ketvirtai kartai

Senovišką duonkubilį kepėjas parsivežė iš savo mamos, o ji buvo paveldėjusi jį net iš savo senelės. Duonos receptą tobulino maždaug metus. „Pagal knygas duonos neišsikepsite – nėra tokių receptų“, – patikina Steponas.

Pirmus kelerius metus vyrui vis kirbėdavo nerimas pašovus duoną į krosnį – ar nesukris? Nesėkmių būta ne vienos – tai sukrinta, tai pluta atšoka, tai skonis kažkoks ne toks, tai sudega, tai krosnis per karšta, tai per vėsi.

„Dabar tas netikrumo jausmas išnyko, apie tai nebegalvoju ir duona visuomet pavyksta“, – šypteli Steponas. Nuo 2011 metų Stepono kepamai duonai suteiktas tautinio paveldo produkto A kategorijos sertifikatas.

Duonkubilyje visada paliekama raugo kitam kepimui

Rugius duonai kepti Steponas perka iš netoliese ūkininkaujančio Arvydo Paulausko ekologinio ūkio. Turi malūną, grūdus būtinai mala pats. Į klausimą, ar ne paprasčiau būtų pirkti jau gatavus miltus, Steponas atsako – ne. Kažkurią vasarą jis pritrūko grūdų ir teko naudoti pirktinius ruginius miltus – duonos skonis buvo visai kitoks.

„Ne tik aš pats, bet ir pirkėjai tą skirtumą pajuto. Sako – taigi čia tokia pati duona kaip ir parduotuvėje“, – nusivylimą prisimena Steponas.

Ruošiant tešlą duonai, dominuoja ruginiai miltai. Išlaikomos tokios proporcijos: 30 kg ruginių miltų ir 5 kg kvietinių. Pastaruosius Steponas renkasi iš Kerkasių žemės ūkio bendrovės ir jų kokybe nenusivylė. Vieną dieną tešlą užraugia, o kitą dieną kepa – ir taip du kartus per savaitę. Dėl nuolat kepamos duonos ne tik kepyklėlė, bet ir visas kiemas persismelkęs jos kvapo.

Iš ekologiškų miltų iškepta ruginė duona labai ilgai nepasensta

Steponas pasigiria, kad pats visada valgo tik savo keptą duoną. Dažnai ir į svečius eidamas jos nusineša – tai puiki dovana. Atskirame kubile Steponas retkarčiais užmaišo baltą raugintą pyragą –tokį, kokį šeimininkės visada Velykoms kepdavo, tik be mielių. Jo receptą taip pat sukūrė pats, pavyko iš trečio karto. Tiesa, pyragas neturi tautinio paveldo sertifikato, bet turi daug gerbėjų – kas jo paragauja, lieka sužavėti.

Sodyba sukurta buvusio sąvartyno vietoje

Sodybą, kurioje dabar gyvena vienas, Steponas įsigijo 1994 metais. Miškų apsuptoje laukymėje buvo sąvartynas su mažute negyvenama medine trobele. Vyras viską sutvarkė savo rankomis. Dabar čia yra erdvus gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kuriame glaudžiasi ir kepyklėlė, pavėsinė, pirtis, tvenkinys. Visur daugybė dekoratyvinių medžių ir krūmų, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydi gėlės.

Sodybą puošia akmenų kompozicijos. „Iš visur tempiau akmenis į savo kiemą. Žmonės tada dar nesuprasdavo, pirštais rodydavo – mes iš laukų renkame, o jis į namus tempia. Tik paskui akmenys pasidarė madingi, tada jau visi pradėjo klausinėti – iš kur tokių gražių akmenų gavai“, – prisimena Steponas. Praėjus 10 metų nuo įsigijimo, sodyba buvo taip ištobulinta, kad laimėjo gražiausios kaimo sodybos Šiaulių apskrityje titulą.

2002 m. praūžusi audra laužė ąžuolus kaip degtukus – iš vieno tokio padarytos supynės

Turi Steponas ir daržą, kuriame augina visas tradicines daržoves. „Buvau pasodinęs krepšį bulvių, tai visą vasarą valgiau ir dar tris maišus prikasiau“, – gausiu derliumi patenkintas sodybos šeimininkas. Šiltnamyje vaisiais apkibę agurkai ir pomidorai – net ir rugsėjį augalai sveikutėliai, gražiai žaliuoja ir gausiai dera. Galbūt dėl to, kad laistomi dilgėlių raugu, o gal labiau dėl to, kad prižiūrimi su meile.

MŪ inf.