Vilnius. Šiltėjantis klimatas ir Lenkijoje jau cirkuliuojantis mėlynojo liežuvio ligos virusas didina tikimybę, kad ši liga anksčiau ar vėliau pasieks ir Lietuvos gyvulių ūkius.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Priežiūros departamento vyriausioji valstybinė veterinarijos gydytoja Vilija Grigaliūnienė teigė, jog neįprasta tai, kad ši liga, anksčiau buvusi tik pietinėse šalyse, pradėjo plisti ir šiauriau esančiose valstybėse, pavyzdžiui, Skandinavijoje.

„Tačiau kol kas negaliu tvirtinti, kad Lietuva neišvengs mėlynojo liežuvio ligos“, – teigė veterinarijos gydytoja.

Žmonėms nepavojinga mėlynojo liežuvio liga (MLL) – vabzdžių platinama virusinė naminių ir laukinių atrajotojų liga. Gyvūnas nuo gyvūno neužsikrečia, nebent būtų naudojami tie patys švirkštai, užkrėstas inventorius, taip pat virusas gali būti perduotas su sperma.

Dažniausiai MLL užsikrečia avys, galvijai, ožkos, elniai, kupranugariai, lamos. Sunkiausia šios ligos forma, kaip skelbia VMVT, serga avys. Nors galvijai užsikrečia dažniau negu avys, jiems ne visada pasireiškia ligos požymiai. Ligai būdingas sezoniškumas, dažniausiai sergama vasaros pabaigoje – rudens pradžioje.

Pasak VMVT specialistės, 2023 m. pabaigoje aktyviau reikštis pradėjo MLL 3 serotipo virusas, jis nustatytas Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje. Europoje vis dar nustatomi ir 4, 8 serotipai, bet 2024 metais 3 serotipas buvo itin aktyvus ir užfiksuotas Ispanijoje, Andoroje, Danijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje – pastaroji valstybė, kaip ir Vokietija, itin nukentėjo būtent nuo 3 serotipo. Rudenį apie pirmuosius ligos atvejus pranešė Švedija, Austrija, Portugalija, Lenkija.

Lenkijoje, netoli sienos su Vokietija pasklidęs MLL virusas didina tikimybę, kad jis pasieks ir Lietuvą, pavyzdžiui, eksportuojant gyvulius kraujasiurbiai gali atkeliauti kartu su bandovežiais. Juolab kad dėl šiltėjančio klimato, pastebi V. Grigaliūnienė, kraujasiurbių aktyvumo laikotarpis vis ilgėja ir šiaurinės šalys nuo jų neapsaugotos.

„Lietuvą turime stebėti 150 km atstumu, virusas šiuo metu nuo Lietuvos dar nutolęs 500–600 km. Bet jau pradedame kalbėti apie tai, kad galimybių virusui patekti į mūsų šalį yra ir turime imtis priemonių, kad taip neįvyktų. 2022–2023 m. vykdėme MLL stebėseną ūkiuose ir manėme, kad viruso tikimybė patekti į Lietuvą yra minimali, todėl 2024 m. stebėsena nebuvo vykdoma. Bet, pasikeitus situacijai, nuo 2025-ųjų MLL stebėseną ūkiuose vėl pradedame tam tikrose atrinktose teritorijose, kur gali būti didesnė grėsmė, t. y. pasienio ruožuose su Baltarusija, Rusija ir Lenkija“, – sakė VMVT specialistė.

Vykdant stebėseną bus imami kai kurių ūkių galvijų mėginiai, siekiant nustatyti, ar jie neturi antikūnų. Aptikus jų, bus tiriama, ar nėra ir paties viruso.

Nors kraujasiurbių judėjimo niekas negali kontroliuoti, iš ES vežami gyvūnai yra ištiriami, ar neturi užkrato, jiems atliekami visi būtini testai. Be to, apie MLL situaciją Europoje VMVT išsamią informaciją gauna kasdien. Bet Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (WOAH) nepateikia jokių žinių apie padėtį Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, nėra žinoma, ar ten vykdoma MLL stebėsena, ar yra nustatyta MLL atvejų.

„Pasienio ruožuose patys vykdysime stebėseną, kad žinotume, kokia grėsmė ateina iš šių šalių. Manome, kad ten vienos pavojingiausių teritorijų, iš kur gali patekti MLL virusas“, – teigė V. Grigaliūnienė.

Portalas manoūkis.lt yra rašęs, kad 2012–2014 m. pasienio rajonuose su Kaliningradu, Baltarusija buvo išskirtas didelis kiekis serologiškai reagavusių galvijų. Tyrimais nustatyta, kad cirkuliavo 14 serotipas, kuris realiai ES niekada nebuvo fiksuotas – tai greičiausiai buvo Pietų Afrikos vakcinos, panaudotos vienoje iš kaimyninių valstybių, pasekmė.

Kaip apsisaugoti nuo grėsmės iš Baltarusijos ir Rusijos? „Kraujasiurbių judėjimo nesustabdysime, tačiau ūkininkai patys gali ir turi saugotis – pirmiausia griežtai laikytis biosaugos reikalavimų, naudoti insekticidus, repelentus, kurie atbaidytų kraujasiurbius“, – sakė VMVT veterinarijos gydytoja.  

Nuo MLL gyvulius gali apsaugoti vakcina. Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija savo gyvulius vakcinuoja, kai ūkiuose jau būna nustatytas virusas. „Jeigu jis būtų nustatytas ir Lietuvoje, taip pat manytume, kad vakcinavimo programa būtų viena iš pagrindinių priemonių užkirsti kelią viruso plitimui į kitas teritorijas. Bet tai priklausytų nuo paties ūkininko – priverstinė vakcinacija netaikoma, nes tai nėra zoonozė, žmogus šia liga neužsikrečia, kaip ir gyvūnas nuo gyvūno – iš visų bandos gyvūnų gali būti užsikrėtęs tik vienas. Būtų siūloma gyvulį tik izoliuoti“, – paaiškino V. Grigaliūnienė.

MLL sergančio gyvulio eutanazija priklausytų nuo klinikinių požymių stiprumo, jo būklės gyvūnų gerovės atžvilgiu, įvertinus, ar gyvūnas nepatiria kančios. Pasak pašnekovės, sunkūs simptomai labiau būdingi avims ir ožkoms, o galvijai dažniausiai serga lengviau, jiems simptomai kartais net nepasireiškia. Persirgę jie gana ilgai turi MLL antikūnų, mokslinėje literatūroje rašoma, kad imunitetą mėlynojo liežuvio ligai galvijai gali turėti 6–8 metus.

Privačių veterinarijos gydytojų VMVT prašo informuoti ūkininkus, kad MLL jau artėja link Lietuvos, stebėti, žiūrėti, ar nėra gyvulių, kuriems pasireiškia panašūs į MLL simptomai.

„Patys ūkininkai turi žinoti, kad tokia grėsmė yra, nes Europoje užkrėsta gana didelė teritorija, ir, kiek įmanoma, patiems saugotis, pamačius bent kiek panašių į MLL simptomų būtina kreiptųsi į veterinarijos gydytoją. Tiesa, akis į akį su šiuo virusu Lietuvoje dar niekas nėra susidūręs, nes Lietuvoje jis niekada nebuvo nustatytas. Žinome jį tik teoriškai, tai mums visiems nauja“, – pastebėjo V. Grigaliūnienė.

VMVT informuoja apie klinikinius galvijų MLL požymius, nors jie gali ir nepasireikšti. Tai išskyros iš šnervių; kaklo ir galvos patinimas, ypač apie akis ir snukį; burnos ertmės patinimas ir išopėjimas, konjunktyvitas (paraudusios ašarojančios akys); patinę ir (arba) paraudę speniai ir lytiniai organai; nuovargis; šlubavimas; seilėtekis; karščiavimas.

Avims, užsikrėtusioms MLL, būdingas karščiavimas; tirštos išskyros iš akių ir nosies; seilėjimasis dėl burnos patinimo ir išopėjimo; kaklo ir galvos patinimas, ypač apie akis ir snukį; smarkiai šlubuojančios avys nenori keltis; kraujosruvos odoje ir po ja; sutinusi ir skausminga apynagė; apsunkintas kvėpavimas; mėlynas liežuvis; avys būna aiškiai liguistos, pavargę, apatiškos.

Nustačius šalyje MLL, gyvulių eksportas labai sugriežtinamas ar netgi draudžiamas. Manoma, kad dėl Vakarų Europoje siaučiančios ligos sumažėjo ir pieno, ir jautienos gamyba, o tai turėjo įtakos padidėjusioms šios produkcijos supirkimo kainoms ir Lietuvoje.   

Kalbant apie kai kurias kitas užkrečiamąsias ligas, kurios būdavo būdingos tik vasarą ir tik pietiniams regionams, pasak VMVT veterinarijos gydytojos, negalime būti tikri, kad jos neateis ir į Lietuvą. Klimatas šiltėja, vyksta nuolatinis gyvulių judėjimas, o tai sudaro galimybių ligoms patekti į bet kurią šalį.

„Pirmoji prevencijos priemonė visų ligų atžvilgiu – griežta biosauga. Įmanoma saugotis ir nuo kraujasiurbių – prižiūrint aplinką, naudojant aplink ūkį insekticidus, ypač tose vietose, kuriose jie daugiausia veisiasi, laikantis tvarto higienos reikalavimų, kad vabzdžiams veistis būtų kuo mažesnės galimybės“, – pabrėžė V. Grigaliūnienė.  

Tad atsipūsti veterinarijos gydytojams nebus kada – į Lietuvą jau atėjo pranešimai apie Niukaslo ligą Lenkijoje, visada į nugarą kvėpuoja galvijų snukio ir nagų liga – šiuo metu ji yra tik Turkijoje, tačiau bet kada gali pasiekti Europą, kurioje jau fiksuojami iš Turkijos atnešti avių ir ožkų raupai. Toliau siaučia afrikinis kiaulių maras, jokių sienų nepripažįsta ir paukščių gripas.