Kuo daugiau pažangos bus galvijų ūkiuose, tuo didesnė tikimybė, kad veterinarijos gydytojų šalyje netrūks. Inovacijos ūkiuose paskatina jaunus specialistus rinktis darbą su stambiaisiais gyvūnais. Taip apie šiuolaikinį išsilavinusį jaunimą mano veterinarijos gydytojas, LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos prof. Ramūnas Antanaitis.

Profesoriau, ar trūksta Lietuvai privačių veterinarijos gydytojų?

Ir taip, ir ne. Tai priklauso nuo regiono ir ūkių. Aplink didžiuosius miestus trūkumo nejuntame, bet toliau nuo jų veterinarų trūksta, nes dauguma jaunų žmonių nori likti miestuose. Bet lankantis moderniuose ūkiuose dėl veterinarinės, konsultavimo ar projektinės veiklos retas jų skundžiasi, kad neturi veterinaro. 

Šiuolaikinio jaunimo darbo vieta turi būti įdomi ir patraukli – inovatyvi, aprūpinta darbo įrankiais, priemonėmis, su bandos valdymo sistema. Tad jeigu norime pritraukti jauną specialistą, turime jam ką nors pasiūlyti. Kalbame ne tik apie atlyginimą, bet ir apie darbo vietą, sąlygas, požiūrį, kolektyvą. Nereikia turėti lūkesčių, kad vos Veterinarijos akademiją baigęs jaunuolis bus tokio paties lygio specialistas, kaip dirbantis 20 metų. Teorinių žinių jis galbūt turės net ir daugiau, o praktikos, kompetencijos įgis tik dirbdamas. 

Kokią įtaką jaunimo pasirinkimui gydyti galvijus daro mažėjantis gyvulių (karvių) skaičius?

Tendencija išlieka – dauguma veterinarinės medicinos studentų renkasi darbą su naminiais augintiniais. Bet negalėčiau pasakyti, kad dirbti su ūkiniais gyvūnais yra mažiau norinčiųjų negu anksčiau, kai kuriais atvejais – net priešingai. Jauno specialisto pasirinkimui įtakos daugiau turi ne gyvulių skaičius, o galimybė sėkmingai gydyti ar padėti išvengti ligos. 

Turime pavyzdžių, kai jau 3–4 kurso studentai dirba ūkiuose, kai kurie jų labai gilinasi į stambiųjų gydymą. Bet šių jaunuolių ateitis veterinarijoje priklauso ne tik nuo jų noro – pastebiu, kad jų motyvacija krenta dėl aplinkos, į kurią pateko, dėl kritikos, galbūt pernelyg griežto darbdavių požiūrio.

Dabartinis jaunimas skiriasi nuo baigusiųjų prieš 20 ir daugiau metų. Mes buvome mokomi griežčiau, bet šiai kartai toks modelis neveikia. Reikia diskutuoti, skatinti, palaikyti psichologiškai, pasakyti, kas negerai, bet ne kritikuoti. Tai yra kartų ypatumai – jeigu jaunam žmogui nepatiko sąlygos, darbo laikas ar dar kas nors, joks atlyginimas jo nesulaikys.

Šių dienų jaunimui visi keliai atviri, todėl absolventą pirmiausia reikia skatinti ir palaikyti, jeigu norime jį išlaikyti. Juk nė vienas nepradėjome dirbti viską mokėdami. Tik dabar praktikos galimybės didesnės ir geresnės, praktinė veikla prasideda jau nuo pirmų kursų.

Yra ne vienas atvejis, kai po pirmos praktikos pasikeitė jaunuolio požiūris ir jis nutarė ateitį sieti su ūkiniais gyvūnais. Kartais tas požiūris stambiųjų naudai pasikeičia po praktikos su smulkiaisiais gyvūnais. Daug lemia tai, kur studentas atliko praktiką, koks praktikos vadovas ir jo gebėjimas motyvuoti.   

Veterinarijos gydytojas bus visada reikalingas ir vis labiau kaip konsultantas, kuris gali patarti, kokias karves, kokiomis higieninėmis sąlygomis laikyti, kaip jas šerti, kaip užtikrinti produktyviausių sveikatingumą.

Be to, iššūkių veterinarijoje daugėja, tad ne tik jaunimą mokome, kaip su jais susitvarkyti – kursai, praktiniai mokymai vyksta ir vyresniems.

Gydymo schemos keičiasi, kas buvo taikoma prieš 20 ar daugiau metų, dabar ne visada tinka. Pavyzdžiui, gulinčios karvės sindromas – anksčiau tokios ligos nežinojome, o ją gali lemti daugybė priežasčių. Ketozė ar acidozė karvių, kurios duoda 5–6 t pieno, ir kurių produktyvumas siekia 13–15 t, yra skirtinga. Nors priežastys panašios, įveikti ligą, atlikti profilaktiką, iššūkis tiek jaunam, tiek patyrusiam veterinarui. 

Ar darbą su ūkiniais gyvūnais dažniau renkasi iš rajonų atvykęs jaunimas? 

Tikrai ne tik ūkininkų vaikai renkasi šią specialybę, nors jų gal kiek daugiau. Ketvirto kurso pasirenkamąją discipliną „Pieninių galvijų bandos valdymas“ renkasi ir ūkininkų vaikai, ir vilniečiai.

Manau, apklausę juos išgirstume, kad dauguma stojo mokytis, norėdami gydyti šuniukus ir kačiukus, bet studijuojant dalies jų požiūris keičiasi, todėl miesto jaunimas, gydantis galvijus, nestebina. Juk ir veterinarijos gydytojo įvaizdis keičiasi. Taip pat ūkių pažanga, palyginti su 2004 m., kai baigiau Akademiją, yra daugiau nei akivaizdi. Kalbu apie stambiuosius ūkius, su kuriais tenka daugiausia dirbti.

Visą interviu skaitykite gegužės mėn. žurnale „Mano ūkis“.