Kauno r. Žinomas veterinarijos gydytojas Danielius Starevičius, pirmasis Lietuvoje atlikęs cezario pjūvį stovinčiai karvei, pavasarį perėmė tėvo pieno ūkį pakaunėje ir atsidėjo ūkininkavimui.

Kai daug ūkininkų atsisako pieninės gyvulininkystės, D. Starevičius  pasielgė atvirkščiai – dėl jos atsisakė visų kitų profesinių veiklų. Anksčiau dirbo LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje, žemės ūkio bendrovėje, vaistų tiekimo bendrovėje, skaitydavo paskaitas įvairiuose seminaruose. Tačiau veterinarijos, pradėjęs ūkininkauti, visiškai nemetė - pagal galimybes dar dirba privačiu veterinarijos gydytoju. Danielius juokiasi, kad ir ūkyje visada vaikšto kišenėje turėdamas veterinarinius instrumentus.

Jo sprendimą lėmė kelios priežastys. Jau reikėjo perimti ūkį iš daugelį metų ūkininkavusio tėvo Romualdo, kuris nusipelnė poilsio. Be to, Danielius nėra tas žmogus, kuriam patiktų rutina, griežtos darbo valandos ir inercija – jam reikia laisvės, galimybės pačiam planuoti savo laiką ir darbus.

Ūkyje jis jaučiasi savo vietoje, pats priima sprendimus, o ir veterinarijos gydytojo profesija, kuri yra Danieliaus pašaukimas, nėra apleista. „Turiu ir praktikantę iš LSMU Veterinarijos akademijos. Smagu dirbti su jaunimu, ypač motyvuotu, bet paties darbo universitete nepasigendu“, - neslepia D. Starevičius.

Ar nesigaili dėl kardinalių pokyčių, atsakymą žadėjo pasakyti kitą pavasarį: „Noriu metus padirbti ūkyje, tada galėsiu pasakyti, ar teisingai pasielgiau. Kiekviename darbe yra savų niuansų. Pieno ūkyje sunku, būna įvairių momentų, ypač kai pradeda gesti technika – jos remontas labai brangus, tiek neprimelžiame pieno, kad lengva ranka galėtume už viską sumokėti. Na, bet kol kas sąskaitas apmoku, žinoma, tam padeda ir veterinarijos gydytojo praktika – šiuo laikotarpiu ji būtina.“

Perėmęs ūkį, Danielius pradėjo rekonstruoti tvartus, daryti įvairias pertvarkas pagal savo supratimą.  „Noriu padaryti taip, kad traktorininkui nereikėtų išlipti iš traktoriaus su šakėmis dirbti. Žmonės labai nenori rankiniu būdu mėšlo kuopti, tad darau viską, kas įmanoma, kad visur būtų galima privažiuoti ir dirbti su technika. Taip pat kai kuriose gyvulių laikymo vietose noriu šėrimą padaryti išorėje, kad būtų galima pravažiuoti su traktoriumi, o viduje liktų daugiau erdvės gyvuliams“, - savo planus dėsto Danielius.  

Ūkininkas ir veterinarijos gydytojas Danielius Starevičius rūpinasi 80 karvių ūkiu

Ūkyje melžiamų karvių yra beveik 80, dalis jų būna užtrūkusių, tad kasdien reikia melžti apie 60 piendavių. Tiek holšteinų veislės gyvulių perėmė iš tėvų ūkio, bet bandą D. Starevičius numato didinti iki 100. Tik pirmiausia nori atlikti atranką, išbrokuoti senas, ligotas karves, kurios mažina bandos produktyvumą, įlieti naujos, geros genetikos, tad pokyčiai pasimatys po dvejų metų, kai užaugs naujas prieauglis.

Didelė dalis ūkio ganyklų patenka į Nevėžio kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kur yra užliejamos pievos ir apribota žemės ūkio veikla, tad ten stengiasi kuo daugiau ganyti – vaizdingiausiose ūkio ganyklose ganosi telyčios ir užtrūkusios karvės. Pašarams Danielius sėja žolių mišinius, kur dominuoja liucernos, taip pat ir javų. Laukus tręšia tik gyvulių mėšlu, cheminių trąšų nenaudoja.

Ūkininkavimą, pasak Danieliaus, apsunkina tai, kad jų pievos ir ganyklos yra sudarytos iš nedidelių ir vienas nuo kito atskirtų žemės plotų. Jis pripažįsta, kad agronominė ūkininkavo pusė – ne jo arkliukas: „Daug geriau jaučiuosi dirbdamas su gyvuliais, prie kurių esu įpratęs nuo mažumės. Ir jeigu visa turima žemė sudarytų vieną masyvą, grūdų neauginčiau – tai atima labai daug laiko, visa vasara jiems skirta būna, o juk dar ir šienauti reikia.“

Ūkio ganyklos driekiasi Nevėžio apylinkėse Pakaunėje, tarp Raudondvario ir Bernatonių

Danielius susikūrė labai patogią kompiuterinę lentelę, pagal kurią viename lape yra visų karvių duomenys ir apskaita – sėklinimai, pieno rodikliai ir visi kiti kasdien naudojami duomenys. Neperspektyvias karves sėklina su mėsinių bulių sperma. Kai per karantiną kilo problemų parduoti veršelius, dalį buliukų nutarė pasilikti penėjimui.

Apskaitą ir ekonominius reikalus tvarko Danieliaus sesuo Birutė, kuriai taip pat priklauso dalis ūkio. Ūkyje dirba melžėja, du darbininkai, padeda ir tėtis – jis prižiūri veršelius. Pasak Danieliaus, tokiam ūkiui samdomų žmonių daugiau nereikia. Be to, nebloga pagalba auga ir jo šeimoje – tik šešiametis šeimos pagrandukas Ąžuolas į ūkį kol kas nesižvalgo, o štai 10-ies Joris jau ateina padėti į ūkį, kai suserga melžėja, gali ir karves pamelžti. 13-metė Gabija taip pat nesikrato ūkio darbų, vasarą padėjo seneliui veršelius prižiūrėti.

Nors griežtų darbo laiko rėmų nėra, tačiau darbo Danielius turi tiek, kad tenka dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro: „Galbūt žiemą ūkyje bus mažiau darbo, tai daugiau veterinarine praktika užsiimsiu.“ Dabar ne į visus iškvietimus jis gali nuvažiuoti, o ūkininkai jam tebeskambina iš visos Lietuvos.

MŪ inf.