Velykų rytą sukuriamas naujas pasaulis ir grįžta tvarka
2020-04-10

Kaunas. Didįjį Šeštadienį užgesinsime savo židinių ugnį, kad vėl įžiebtume naują, kad iš chaoso gimtų tvarka ir naujas pasaulis. Velykos – visuotinio atgimimo šventė, kuri atneša ir dvasinį, ir fizinį Prisikėlimą. Žinodami religinį pagrindą atpažinkime ikikrikščioniškojo tikėjimo ir apeigų ženklus.

Su Verbų sekmadieniu pradedama intensyviai ruoštis Velykoms, o savaitė iki jų įgauna nepaprastą svarbą. „Susilaikymas nuo visų pasilinksminimų, griežtas pasninkas rodo, kad ypač pabrėžiamas dvasinis šventės lygmuo, – Velykų prasmę analizuoja VDU Kultūrų studijų katedros etnologė, doc. Dalia Senvaitytė.

Didžiąją savaitę vykdavo tiek fizinio, tiek dvasinio apsivalymo apeigos. Tai universalu visose kultūrose ir religijose. Nepuolama švęsti atitinkamai nenusiteikus. Nuo Didžiojo Ketvirtadienio iki Didžiojo Šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, įprasta laikytis griežto pasninko.

Linas Agro 20 11 05

Didysis Ketvirtadienis vadintas ir Švaros Ketvirtadieniu. Jis buvo viena reikšmingiausių Didžiosios savaitės dienų. Tuomet buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga.

Didysis Penktadienis – atgailos diena. Per ją įprasta laikytis tylos, nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai – sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, kai prisimenama Kristaus mirtis ir palaidojimas.

Didįjį Šeštadienį ir kaimo žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Tradiciškai bent vienas iš šeimos eina į bažnyčią parnešti ugnies ir šventinto vandens. Šeštadienį ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, kai kur likusi tradicija kabinti sūpuokles.

Anksčiau Didžioji savaitė baigdavosi šeštadienio vidurnaktį. Dabar įsigali tradicija rinktis ne tik į sekmadienio Velykų mišias, bet ir šeštadienio vakarą, nusileidus saulei, dalyvauti įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, kuri prasideda ugnies apeigomis prie bažnyčių durų.

„Didžioji savaitė siejama ir su mirusiaisiais (tai ryšku ir slavų kultūrose). Kartais Didysis Ketvirtadienis pavadinimas Vėlių Velykomis, – pasakoja D. Senvaitytė. – Reikėtų eiti į kapines, aplankyti mirusiuosius.“

Mokslininkės teigimu, dar vienas įdomus likęs tikėjimas, rodantis senąją tradiciją, kad Didįjį Ketvirtadienį (arba Didįjį Penktadienį) gimę, o krikštyti Sekmadienį žmonės gali būti dvasregiai. Tikėta, kad jie gali matyti dvasias, kurios eina į bažnyčią. „Kadangi dvasios, kad galėtų nukakti į bažnyčią, ropščiasi ant pečių dvasias galintiems matyti žmonėms, jie dar laikyti ir dvasių nešėjais“, – senosios kultūros įdomybėmis dalijasi VDU docentė.

Yra tikėjimų, kad Didįjį Penktadienį bažnyčioje susirenka raganos. Tai rodo, kad yra svarbus mitinis pasiruošimo laikas, kai pasaulis keičiasi. Baigdavosi vienų dvasių viešpatavimas, prasidėdavo kitų laikas ir sritis.

„Algirdas Julius Greimas buvo davęs prielaidą, kad Velykų, kaip ir Vėlinių vardas siejasi su vėlėmis, pagoniškuoju Velniu, mirusiųjų globėju, bet tai hipotetinė prielaida, nes Velykų terminas, daugelio tyrėjų nuomone, siejamas su slavišku žodžiu „didysis“, nes tai didžioji šventė arba Didžioji Diena / Naktis“, – apibendrina D. Senvaitytė.

Mokslininkė vis dėlto linkusi nedrąsiai sieti faktus su senąja lietuvių tradicija. Ji mano, kad mes nedaug turime informacijos, kaip ikikrikščioniškaisiais laikais atitinkamos šventės buvo švenčiamos. Tad ir dabar ryškesnis vėlyvesnis krikščioniškasis dėmuo. „Mes galime tik daryti prielaidas iš tam tikrų papročių, kurie galimai neturi krikščioniško paaiškinimo. Tai prietarai ar su magija sietini dalykai“, – pabrėžia mokslininkė.

Vandens ir ugnies mitologinė reikšmė

Ugnis ir vanduo yra vieni svarbiausių ir Velykų elementų. Galima daryti prielaidą, kad jų svarba šventiniu laikotarpiu irgi siejasi su ikikrikščioniška tradicija. Buvo tikima, kad Didįjį Šeštadienį būtinai reikia židinyje užgesinti ugnį (nors paprastai to kasdien nedarydavo, tik užžarstydavo pelenus). O vėl ją įkurti iš pašventintos iš bažnyčios parsineštos naujos ugnies.

„Chaosas baigiasi simboline pasaulio mirtimi, kad vėl būtų viskas sukuriama iš naujo, vadinasi, Velykos yra simbolinė visko pradžia, pavasaris – pasakoja VDU docentė. – Bažnyčia šį ugnies šventinimą per Velykas praktikuoja nuo XIII a. Tradicija ateina iš Vokietijos. Bet manoma, kad ugnies gesinimo ir uždegimo iš naujo idėja daug senesnė negu krikščioniška.“

Anot jos, lygiai taip pat yra su laistymusi vandeniu. Per visas metines šventes galime matyti, kad pasaulis tarsi sukuriamas iš naujo. Velykų rytą vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Supimasis turi maginę reikšmę, kad užaugtų gausūs ir gražūs linai, užderėtų geras javų derlius. Tikėta, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuotos sūpuoklinės dainos, o sūpynės dažniausiai būdavo pritvirtintos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje, sakydavo, jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagūs ir greiti. Nuo senų laikų supimasis buvo sietas ir su vaisingumo magija.

Margučiai – ikikrikščioniška tradicija

Viena išlikusi aktyvi ir gyva ikikrikščioniška tradiciją – tai margučiai. Ir tiek kiaušinių marginimas, tiek žaidimai su jais yra įtraukti į krikščioniškąjį lauką ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų kraštų.

Velykų rytą keliamasi anksti, kad būtų sutikta patekanti Saulė. Apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Parėjusieji iš bažnyčios namo pasveikina su šventėmis namiškius, pašventinamas šventiniu vandeniu valgių stalas, šulinys, gyvenamasis namas, kiti trobesiai. Tada visa šeima kartu sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto.

Per Velykų pusryčius dalinamasi vienu kiaušiniu – pagal tradiciją – raudonu. Raudonas margutis reiškia gyvybę, sugrįžtančią į mūsų pasaulį. „Gausus valgymas per kiekvieną svarbią šventę turi maginę prasmę, –aiškina D. Senvaitytė. – Kitas gausaus valgymo paaiškinimas – tai didelė šventė po septynių savaičių gavėnios periodo, po pasninko, kuris paskutinę savaitę būdavo itin griežtas, tad reikėdavo atsigavėti.“

Be margučių, tradiciniai Velykų stalo patiekalai būdavo riebi kopūstų sriuba. Sakoma, kad ji gaivina kūną po ilgo pasninko. Taip pat senovėje apeiginis valgis būdavo ir kiauliena, kiaulės galva, šaltiena, virtos dešros, kumpis. Desertui šeimininkės iškepdavo Velykų pyragą (Velykų bobą), kurioje buvo gausu džiovintų vaisių.

Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė. Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Velykų kiaušiniams – ypač. Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

Margučiai labai populiarūs, o kiekvienos šalies ornamentika specifinė. Lietuviai margučius dažo žolėmis, svogūnų lukštais, margina vašku, skutinėja. Žaidimai, margučių ridenimas ar mušimas, kovojimas, kieno stipresnis, yra specifiniai Lietuvai ir slavų kraštams.

„Tarpukariu Lietuvoje buvo organizuojami lošimai ir varžymaisi su margučiais iš pinigų. Kad ir Kauno rotušės aikštėje buvo žinomi žaidimai iš pinigų: kieno margutis atsitrenks į kito, pastarasis turėdavo duoti pinigų. Sunku pasakyti, kada ši tradicija atsirado, tačiau matome, kad neprigijo ir neišplito“, – įdomų faktą prisimena D. Senvaitytė.

Anot etnologės, kuri nemažai studijavo tarpukario spaudą, tuo metu labai svarbios buvo Velykų dovanėlės. Žmonės buvo skatinami pirkti, įsigyti ir dovanoti. Lygiai taip pat kaip ir per Kalėdas. Ši tradicija pernelyg neprigijo ir neišplito lyginant su kalėdine.

„Velykų bobutė ir kiškučiai greičiausiai pas mus yra atėję iš vokiškos tradicijos, – sako mokslininkė. – Panašiai kaip Advento kalendorius ir Kalėdų vainikas. Kita vertus, lietuvių tradicijoje kiškio (ar zuikio) pyragas buvo žinomas kaip vaikams pamaloninti skirtos lauktuvės. Be to, galiu išvesti tolimą paralelę, kad, pavyzdžiui, Malavos kronikoje minimas kiškių dievas, o paskui žinome prietarų, kad zuikis buvo siejamas ir su velniu mitologinėse sakmėse. Tai irgi įrodymas, kad Velykomis baigiasi šaltasis metas ir Velnio globojamas laikotarpis, ateina kitų dievų viešpatystė.“

„Linksma diena mums nušvito, visi laukiam džiaugsmo šito“

Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną. Lalavimas, velykavimas – tradicijos, jungiančios kaimo bendruomenes, nėra vien tik krikščioniškos. Vaidinimai, persirengėliai per Velykas beveik išnykę. Anksčiau iš pradžių buvo iliustruojamos biblinės scenos, vėliau sumišo su liaudišku pamaldumu ir religingumu, tad gaudavosi liaudiško karnavalo požymių. Nors tokių ryškių personažų kaip per Užgavėnes nėra, užuominų, kas galėtų būti, likę, pavyzdžiui, velniai, giltinė, koks nors mitinis gyvūnas. Jie stengdavosi išjudinti savo sodiečius. Pabuvus namuose pirmą dieną, prasidėdavo bendruomenės, artimųjų lankymai, kaimynų šventės. „Kolektyvinėje bendruomenėje tas buvo labai svarbu“, – teigia etnologė.

Etnografinio ansamblio „Kupolė“ vadovė Daiva Bradauskienė gyvai prisimena, kaip su kolektyvo nariais per kiekvienas Velykas lalaudavo po Dzūkijos kaimus Varėnos rajone iki Marcinkonių. „Iš pradžių eidavome pas pažįstamus žmones, savo pateikėjus, t. y. tuos, kurie mums pasakodavo savo prisiminimus, giedodavo autentiškas giesmes ir kt. Pas kai kuriuos užeidavome net ir 12 val. nakties.

„Atsimenu, matom, kad šviesa dega, nors jau vėlu, beldžiam į langą, šviesa klapt ir užgęsta. Pradėjom giedoti, senelis su močiute išlėkė iš kambario, apkabino, išbučiavo, sako: „Dziedai, čia turbūt „Kupolė“. Senelis jai atitaria, kad tik plėšikai tokiu metu vaikšto, bet močiutė nepasiduoda, kad plėšikai negieda“, – gyvai pasakoja vadovė ir net dalydamasi savo patyrimu užgieda pagrindinę Velykų giesmę „Linksma diena mums nušvito“.

Ji iš žmonių girdėjus, kad paskutiniai lalaunykai Dzūkijoje ėjo 1958 m. Paprastai nuo pirmos Velykų dienos pavakarės per visą naktį eidavo ir giedodavo jauni vyrai. Panos visada būdavo pasiruošusios margučių ir kitų lauktuvių, mat lalauninkus būtinai reikia atmonyti (atsilyginti).

„Pas mus nebuvo tiek jaunų vyrų, tai eidavom visi. Pirmiausia užeini į namus, pagarbini Dievą, sugiedi tą giesmę, tada paklausi šeimininkų, ar galima palinksminti namelius, – išsamiai aiškina D. Bradauskienė su kolektyvu lalaudavusi apie 12 metų. – Jeigu yra jaunų netekėjusių panelių, tada giedam lalinkas, tokias giesmes apie žalią vyną. Kadangi dzūkams tai artimas dalykas, tai giedodavom vos ne kiekvienoje pirkioje. Net neklausiami žinodavo, kas mes ir ką darom, duodavo iš pradžių margučių, o paskui ir paprastų tardami: „Vaikeliai, ką su tiek dažytų kiaušinių veiksit?“

Jautrūs atsiminimai

„Vienais metais, prisimenu, buvo labai didelė pūga, keliai slidūs, važiavom be nakvynės, nors būdavo kartų, kad ir apsinakvodavom. Viena močiutė išėjusi sakė: „Vaikai neatvažiavo, bet „Kupolė“ negalėjo neatvažiuoti. Labai mūsų laukdavo, džiaugdavosi, visas kaimas išeidavo pasitikti pro savo vartelius, – gyvi „Kupolės“ atsiminimai vadovės lūpose. – Ir, neduok, Dieve, į kurią nors pirkią neįeisi, tai būtų didžiausia nepagarba. Vienais metais iš tiesų esam neužėję vienos kaimo atšakos, kuri buvo už miškelio, o mes to nežinojom. Tai gavom pylos nuo savo pateikėjo, vedlio.“

Kitas jaudinantis prisiminimas, iškilęs D. Bradauskienei, kai ansambliui einant pirmą kartą per kaimą pastebėjo prie vartų stovinčią juodai apsirengusią senutėlę močiutę. Jiems pradėjus giedoti, ji puolė į pirkią ir atnešė saują centų. Niekaip neėmė jų atgal („Jeigu lalauninkams neatmonysi, man bus labai negerai“), nes 2 margučius su seneliu buvo suvalgę, o lalauninkų negalima išleisti be nieko. Kitas nutikimas, kai pirkioje jau nebepaeinantis ir tik gulintis sunkiai besiorientuojantis nebekalbantis senukas po jų giesmės iš po pagalvės išsitraukė piniginę ir taip norėjo atsilyginti giedotojams. Jo vaikai stebėjosi, kaip ligoto žmogaus sąmonėje iškilo prisiminimas, kad reikia kažką duoti.

„Velykų šventė ne šventė, jeigu nevažiuoji lalauti, kur tavęs kiekvienoje pirkioje laukia“, – baigia savo pasakojimą „Kupolės“ vadovė, atsidususi, kad dauguma jų lankytų senolių jau iškeliavę anapilin.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokius naujos valdžios sprendimus prognozuojate žemės ūkio srityje?
Orai