Vilnius/Dotnuva (Kėdainių r.), kovo 10 d. Viena iš Tian Šanio kalnų viršukalnių pavadinta Dotnuvos vardu. Kad miestelio vardas būtų suteiktas šiai Vidurinėje Azijoje, 4 372 metrų aukštyje, esančiai viršukalnei pasirūpino žygeivis ir verslininkas, bendrovės „Dotnuvos projektai“ komercijos direktorius Rimvydas Brazauskas.

„Dotnuvos viršukalnė ypatingo grožio Tian Šanio kalnuose atsirado praėjusių metų rugpjūtį, kai Vilniaus turistų klubas nutarė Lietuvos vardo tūkstantmečio proga vieną šio kalnyno bevardę viršūnę pavadinti Lietuvos vardu. Alpinistų akys nukrypo į atokiau Tian Šanio kalnuose esantį Altyn Arašano slėnį, kur yra kelios lietuviškos viršūnės – Žalgirio, Nemuno, Vilniaus universiteto, Mažvydo. Kelios viršukalnės iki šiol buvo neįkoptos ir bevardės.

Į ekspediciją išsiruošė keliasdešimt žygeivių. Į kalnus kopė 20, tačiau ne visi pasiekė tikslą. Ištvermingiausioji grupė, įveikusi gana kaprizingas ir pavojingas oro sąlygas, rugpjūčio pradžioje Aksu sienos masyve įkopė į bevardę, iki tol žmonių nepasiektą 4 711 m aukščio viršukalnę ir pavadino ją Lietuvos tūkstantmečio vardu. Be šios viršukalnės dar įkopėme į dvi vardų neturėjusias viršukalnes ir jas pavadinome Banga (4 650 metrų aukštyje) bei Dotnuva.

Šioje ekspedicijoje turėjome tikslą ne tik įamžinti Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir kartu paminėti pirmojo įkopimo į Gedimino Akstino viršukalnę, esančia 4 306 metrų aukštyje, taip pavadintos kalnuose žuvusio alpinisto garbei, penkiadešimtetį“, – praėjusios vasaros prisiminimais dalijosi R. Brazauskas.

Daugiau kaip keturiasdešimt metų į kalnus vis traukiantis dotnuviškis nusijuokia, kai prisimena, kaip 4 372 metrų aukščio viršukalnė gavo Dotnuvos vardą.

„Į kalną įkopėme devyniese. Suprantama, kad visi turėjome savų norų, kaip jį pavadinti. Užvirė gana ilgas ginčas. Vieni siūlė Devyneto vardą, kiti – Žurnalistų, buvo ir kitokių variantų. Kol kolegos ginčijosi, aš tylėjau, o jiems nutilus, pasiūliau vardą – Dotnuva. Pradėjau pasakoti, kuo garsus mūsų miestelis, kad čia tikras žemdirbystės lopšys, gyveno ir gyvena daug garsių išsilavinusių žmonių. Kolegos vilionėms pasidavė išgirdę, jog Dotnuvoje kurį laiką gyveno ir dirbo šviesaus atminimo dvasininkas Tėvas Stanislovas. Tuo ginčai baigėsi.

Man buvo suteikta teisė savo pasirinktą vardą suteikti iki tol bevardei buvusiai viršukalnei. Tiksliai net neprisimenu, kas iš kartu buvusiųjų prabilo, jog už tokią privilegiją man teks susimokėti ir prasidėjus kalboms apie kainą, teko pažadėti nusileidus į slėnį nupirkti aviną. Taigi šiandien juokaudamas galiu pasakyti, jog Dotnuvos kalno vardas man kainavo aviną“, – šypsodamasis pasakojo R. Brazauskas.

Pasak „Dotnuvos projektų“ direktoriaus, jis su kalnais draugauja nuo 1967 metų. Kurį laiką, sovietmečiu, kopta į rytuose esančius kalnus, vėliau, prasidėjus Atgimimui rytų kalnus teko primiršti, bet atsivėrė vakarų kalnai. „Kurie kalnai man mielesni? Vienodai traukia visi. Vakaruose esantys kalnai civilizuoti, juose daug įrengtų takelių, laužaviečių, poilsiaviečių, o rytuose – visada pasitinka laukinė gamta. Kalnai turi magišką trauką, juose pamiršti visus rūpesčius, kažkiek nuvargsti, tačiau tai visai kitoks nuovargis negu kasdieniame gyvenime. Nereikia pamiršti, jog su kalnai privalu susidraugauti, niekada nereikia galvoti, jog kalnus nugalėsi. Kalnai labai apgaulingi – juk vieną akimirką gali šviesti saulė, o po minutės jau kaupiasi debesys, viską apgaubia rūkas ar pradeda kristi sniegas“, - alpinizmo paslapčių neslepia R. Brazauskas.

R. Brazauskas sako su šypsena ir nostalgija žiūrėjęs į vasarą Tian Šanyje sutiktą Maskvos studentų grupę. „Sutikome jaunuolius, kurie į kalnus išėjo be tinkamos įrangos ir drabužių. Matyt, jiems, kaip ir mums kažkada padeda ne tik kalnų dievai, bet ir begalinis jaunatviškas entuziazmas“, - sakė alpinistas. Jam šią kelionę į Tian Šanį primins ir labai netikėtas susitikimas su Australijos lietuve.

Pasak R. Brazausko, visai atsitiktinai, kiek atsiskyrė nuo grupės ir netikėtai susidūrė su pagyvenusių keliautojų pora. Kalnuose kiekvienas sutiktas žmogus, pasak alpinisto, tampa savu. Moteris pasidomėjo, iš kur šis vienišas atsiskyrėlis. „Nepatikėsit, kokia buvo jos reakcija, kai pasakiau, jog iš Lietuvos. Ji puolė man ant kaklo ir stipriai pabučiavo į skruostą. Pasirodo, ji su vyru buvo atvažiavusi į Vilniuje vykusią Dainų šventę, o grįždama į Australiją nutarė aplankyti Tian Šanį. Čia mūsų keliai ir susikirto“, - netikėta pažintimi pasidalijo R. Brazauskas.

„Dotnuvos projektų“ direktorius sako, kad turi mintį netolimoje ateityje dotnuviškius kelionių entuziastus nuvežti į Tian Šanį ir jiems parodyti Dotnuvos viršukalnę.

MŪ inf.