Kaunas. Šeimos ūkio varomoji jėga, sėkmės garantas - žemės, žinių, tradicijų perdavimas vaikams ir anūkams. Žinojimas, kad tai, kas sukurta, atiteks ateinančioms kartoms, nebus apleista, įpareigoja gyventi ne vien šia diena, tausoti dirvožemį, aplinką.

Mintimis apie ūkininkavimo tęstinumą šeimos ūkiuose dalijasi jaunieji ūkininkai Audrius Vanagas, ASU bendrosios inžinerijos bakalauras, mechanikos inžinerijos magistras (Mažeikių r., Plinkšiai), Eimantas Šerelis, VGTU informatikos bakalauras (Kupiškio r., Puožas), Donatas Čepelis (Ukmergės r., Baubliai), ir vyresnės kartos ūkininkai, sėkmingai perduodantys savo ūkius jaunajai kartai - Algis Vaičiulis (Kelmės r., Graužai), Algimantas Žemaitis (Alytaus r., Punia) Stasys Šerelis (Kupiškio r., Puožas).

Iš kur išėjo, ten ir grįžo

Audrius Vanagas prisimena, kaip dar besimokant vidurinėje mokykloje darbas tėvų ūkyje buvo vienintelė vasaros atostogų „pramoga". „Draugai artėjant vasarai jau planuodavo, kaip ilsėsis, ežere maudysis, o aš tik klausydavausi ausis suskliaudęs, - šypsosi prisiminęs. - Varu varyti tėvui manęs nereikėjo. Jis kažkaip natūraliai įtraukdavo, mokydavo. Tad apsisprendimas atėjo savaime, nes dirbau ūkyje nuo mažumės. Studijuojant universitete darbas tėvų ūkyje atostogų metu buvo nepamainoma praktika".

O štai Eimantas Šerelis pripažįsta, jog svarstymų ir dvejonių prieš ateinant į žemės ūkį buvo daug, nors visus darbus tėvų pieno ūkyje mintinai žinojo, nuo pat vaikystės savų pareigų visuomet jame turėjo. „Pirmieji tėvų patikėti darbeliai, kuriuos menu - kiaušinius iš gūžtų surinkti, malkas sukrauti. Vėliau ir bityne, karvių fermoje talkininkauti. Paaugusį technika viliojo. Kadangi nebuvau stiprios sveikatos, niekas neragino ūkininkauti, priešingai, siūlė rinktis su „sėdimu" darbu susijusią specialybę", - prisimena vyriškis.

Gyvendamas didmiestyje Eimantas Šerelis labiausiai pasiilgdavo gamtos, gryno oro, erdvės. Grįžęs į sodžių rimtai kibo į žemės ūkį. Ir jau ne tėvo padėjėju, įkūrė savo ūkį.

Donatas Čepelis sako, kad ūkis jam su broliu atiteko prieš keletą metų Anapilin iškeliavus tėvui. „Galima sakyti, ūkininku tapau iš dalies ne savo noru. Visą laiką mokiausi, atvažiuodavau kaip talkininkas. Tėtis visuomet pabrėždavo, kad mokslai bus tik į naudą. Sakydavo, kad ūkyje reikia išsimokslinusio žmogaus", - šypsosi pašnekovas. Tačiau patikina, kad didmiesčiuose meilė žemei ir kaimui neišgaravo, tad nekilo minčių apleisti tėvo dešimtmečiais kurto ūkio.

Senelių žemę dirbantis Algis Vaičiulis džiaugiasi, kad jo sūnus išsklaidė abejones ir nuo žemės nepasitraukė. „Pasisodinau vieną sykį sūnų ir sakau: jei dirbsi žemę, plėsiu ūkį ir toliau. O jei ne, tai nematau prasmės investuoti", - prisimena šešiasdešimtmetis vyras. Baigęs mokyklą Algio Vaičiulio sūnus Ričardas įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą, įgijo agronomo specialybę. Mokslus baigęs ėmėsi ūkininkauti.

Iš penkių Algimanto Žemaičio vaikų vienintelis sūnus Eimantas panoro dirbti žemę, greta kuria savo ūkį. A. Žemaitis sako, jog į žemės ūkį palinkus sūnui lengviau atsikvėpė. „Tikrai būtų graudu, jei nebūtų kam palikti to, kas sukurta. Metai bėga, aš jau beveik pensinio amžiaus, parduoti viską tektų. Žinau tokių liūdnų pavyzdžių, kuomet žmonėms ūkius teko parduoti dėl to, kad vaikai nenorėjo dirbti šioje srityje. Pasak A. Žemaičio, su sūnaus pasirinkimu atsirado noras investuoti į ūkį, plėsti jį ir naujinti.

Tradicijas ir naujoves suderinti įmanoma

Audriaus Vanago ūkyje dirvožemio gerinimo klausimas sprendžiamas naudojant ne tik inovatyvias priemones, bet ir tradicinius metodus. Vienas iš jų - tręšimas mėšlu. Mišriame ūkyje, kur laikomi galvijai, ši dirvožemio gerinimo priemonė nepadidina sąnaudų ir dirvožemį pagerina. Daugiametės pievos mišriame ūkyje taip pat dvejopą naudą duoda. Galvijams - ganyklos, o žemei - naudingas poilsis.

Ūkininko praktikos įgijęs A. Vanagas į tėvo patarimus ranka nenumoja, nors dviejų kartų atstovų nuomonės dėl naujoviškų žemės dirbimo būdų ne visuomet sutampa. Negali dirbti žemės vien tik tomis technologijomis, kurios prieš pusšimtį ar daugiau metų buvo taikomos. Norisi tręšti daugiau, augalų apsaugos priemonių panaudoti, kuo didesnį derlių gauti.

„Tėvas sako, kad svarbu rasti tą aukso viduriuką, kad vien dėl pelno nepamestum galvos. Pritariu jam. Žemė - ne vienkartinė darbo priemonė. Dar reikia pagalvoti, kad ir savo vaikams galbūt ją perduosiu, todėl svarbu išlaikyti derlingą, neužterštą", - dalijasi jaunasis ūkininkas A. Vanagas ir pripažįsta, kad tėvo įskiepyti principai neleidžia pamiršti pagrindinių šeimos ūkio tikslų.

Jaunasis ūkininkas Eimantas Šerelis domisi naujovėmis - seminarų, konsultacijų, parodų, susijusių su žemės ūkio technika, žemės dirbimo būdais, stengiasi nepraleisti, neatsispiria norui naujoves pritaikyti praktiškai.

Įsigilinęs į nearimės žemdirbystės „plonybes", E. Šerelis nusprendė pritaikyti šią technologiją ir savo ūkyje. Juokauja, jog tėvo toks pasiūlymas nei nustebino, nei išgąsdino. „Nesutarimų dėl to nebuvo. Jis ir pats labai inovatyviai į daugelį dalykų žiūri, taigi išbandyti įdomu buvo", - šypsosi ūkininkas.

Donatas Čepelis, perėmęs tėvo ūkį, iki šiol jaučiąs žinių, praktikos stoką. Todėl pasidalinę tėvo palikimą, broliai tariasi tarpusavy ūkininkavimo klausimais. „Taip lengviau dirbti, kai vienas kitam padedame. Be to, tėčio įkurtą ūkį abiem norisi toliau vystyti, savo vaikams perduoti", - sako D. Čepelis.

Pasak jo, vienas iš šeimos ūkio privalumų, kurį abu su broliu spėjo įvertinti, yra tai, kad ūkininkauti gerokai paprasčiau. Mat nereikia abiem dviejų vienodų padargų pirkti - gali kooperuotis, padėti vienas kitam. Taip ir sutaupo nemažai.

Ūkininko Algimanto Žemaičio pagrindinis tikslas - perduoti savo patirtį sūnui. „Jaunimui labai praverstų savarankiškumas. Gal reikėtų ir laisvės daugiau duoti, sūnų vieną ūkyje palikti, o patiems kur nors metams išvažiuoti", - juokauja pašnekovas.

Su nerimo gaida balse A. Žemaitis svarsto, jog ne tik nuo vaikų noro perimti ūkį bei tėvų sugebėjimo įskiepyti tą norą šeimos ūkių ateitis priklauso. Tam, kad šeimos ūkiai gyvuotų, būtų perduodami iš kartos į kartą ir būtų jaunųjų priimami ne kaip našta, o kaip tėvų palikimas, dovana, Vyriausybės nuostata šeimos ūkių atžvilgiu turėtų pasikeisti.

Nebus meilės žemei - trąšos nepadės

Algis Vaičiulis įsitikinęs, jog žemę dirbant ne tik apie pelną reikia galvoti - ją reikia mylėti. „Nepadės nei trąšos, nei technika. Turi jausti malonumą, žinodamas, kad savo žemę dirbi, kad vaikams pavyzdį rodai. Tuo ir ypatingas šeimos ūkis, kuriam ne vien pelnas terūpi. Šeimos ūkiai dirba kitu principu. Ūkininkui itin svarbu žemės nenuniokoti, išlaikyti būsimoms kartoms", - sako A. Vaičiulis.

Kartu pripažįsta, kad naują pamainą auginančiai jaunesniajai kartai šiuo metu prieš akis nežinomybė. „Nuo valstybės politikos nemažai priklausys, ar bus noras žmonėms dirbti šeimos ūkiuose ", - sako pašnekovas.  

Ūkininkas dabar jaučiasi ramus, nes žino, kad sūnui liks ūkis ir bus tęsiamos šeimos, net senesnių kartų tradicijos. „Juk šeimos ūkį kurti žinant, kad nebus kam palikti, nėra prasmės. Ūkį parduoti gali, o žinias kam perduosi?" - svarsto A. Vaičiulis.

Audrius Vanagas sako, jog labai gera žinoti, kad dirbi senelių žemę, tęsi jų tradicijas. Ir savo vaikams žemę perduosi, meilę jai skiepysi. Nors supranta, kad viskas eina į priekį, technologijos keičiasi, toks tęstinumas įpareigoja atsakingiau elgtis, tausoti aplinką, dirvožemį.

„Jei reikėtų ūkį vaikams perduoti esant dabartinei žemės ūkio situacijai, tai daryčiau skaudančia širdimi. Vyriausybės skatinimo šeimos ūkiams labai trūksta. Ir, jei politika nesikeis, gal net nenorėčiau, kad sūnus mano pėdomis eitų", - nelinksmai sako A. Vanagas.

Ūkininko Eimanto Šerelio tėvas Stasys Šerelis pripažįsta, kad tik su sūnaus grįžimu į ūkį atsirado prasmė plėsti valdas, karvių bandą, statyti naujus sandėlius. „Jei ne Eimantas, tikrai būčiau nebeplėtęs ūkio. Kai nėra perspektyvos, nėra ir noro. Išlikimas, galimybė tęsti šeimos tradicijas - žemės ūkiui labai svarbu. Šeimos verslo tęstinumas - varomoji jėga tobulėti, neatsilikti nuo mokslo naujovių, nepamirštant savo šaknų bei šeimos tradicijų", - sako beveik prieš ketvirtį amžiaus ir pats tėvų žemėje ūkininkauti pradėjęs žemdirbys.

MŪ inf.