Varėnos r., gegužės 8 d. Valdą Kavaliauską kaimynai Dargužių kaime vadina Prancūzu - ir dėl jo spaudžiamų ypatingo skonio ožkų ir karvių pieno sūrių, ir dėl neįprasto gyvenimo būdo. Ūkininkas su žmona Rasa melžia 20 ožkų ir 4 karves, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gano jas laukuose, o visą ganiavos laikotarpį ir patys gyvena originaliai įrengtoje jurtoje tarp ošiančių pušų.

Valdas ir Rasa ūkininkauja jau septyneri metai. Visą ožkų ir karvių pieną perdirba į sūrius, kurių daro 8 skirtingas rūšis. Iš sodybos Dargužių kaime ankstyvą pavasarį ūkininkų pora su visais gyvulėliais iškeliauja į pievas už 15 km. 20 ha pievų jie nuomoja. Šiemet į laukus išėjo dar prieš Velykas, balandžio 3 dieną, ir planuoja ten išbūti iki Vėlinių. Nors paprastai gyveno šiek tiek kitokiu ritmu - 7 mėnesiai Dargužiuose, 5 - pievose.

Apie pajamas ir išlaidas

Sodyboje, kuri ganiavos laikotarpiu lieka be gyventojų, 2010 m. buvo sumanyta įkurti „Sūrininkų namus" - keturis smulkius ūkius vienijančią įstaigą, kurioje būtų galima paragauti ir įsigyti įvairiausių sūrių, užkasti salotų iš sezoninių žalumynų ir daržovių, pasistiprinti firminiais grikiniais blynais, išgerti kaimiško (beje, atvežto iš Biržų) alaus. Čia galima įsigyti ir naminės duonos, rankų darbo skanėstų bei šokolado. „Sūrininkų namai" nuo gegužės pradžios iki lapkričio laukia lankytojų penkias dienas per savaitę - nuo trečiadienio iki sekmadienio.

Ūkininkas pasakoja, kad ganymo sezono metu, kai pieno daug, taigi, ir sūrių gamyba vyksta intensyviai, jų ūkio pajamos siekia maždaug 7 000 Lt per mėnesį, o išlaidos ūkiui sudaro apie 2 000 Lt. Valdas pajuokauja, kad likusių pinigų netgi nelabai turi kur išleisti, nes jų su žmona poreikiai nėra dideli.

„Didžiausia investicija - į puodus. Daugiau jokių įrengimų nėra - svarbiausia turėti galvą ir rankas", - tvirtina Valdas. Sūrių receptūras jis prisipažįsta šiek tiek nukopijavęs nuo prancūzų, mat kurį laiką mokėsi Prancūzijoje ir dirbo ūkyje, kuriame taip pat buvo gaminami sūriai. Sūriai gaminami vien iš ožkų, vien iš karvių arba sumaišius ožkų ir karvių pieną.

Vieni sūriai brandinami 12 laipsnių temperatūroje, kiti - 8 laipsnių. Pavyzdžiui, sūriai su mėlynuoju pelėsiu brandinami šaldytuve 6 laipsnių temperatūroje 8 savaites, o kietasis sūris „Duetas", gaminamas iš karvių ir ožkų pieno, brandinamas net 6 mėnesius.

Vienas tokio krūvio nepakeltų

„Mūsų laimė, kad mes dirbame dviese su žmona, ir nuolat kalbamės, tariamės, bendraujame. Nes vienas žmogus čia nepajėgtų susitvarkyti", - patikina Valdas. Iki šių metų ūkininkai ir ožkas, ir karves melžė rankomis, tik neseniai pasinaudodami parama įsigijo melžimo įrangą bei modernius pieno šaldytuvus. Pradėti melžti mechanizuotai buvo iššūkis ir ožkoms, ir šeimininkams, bet abi pusės greitai apsiprato. Informacijos, kaip melžti ožkas su aparatu, teko gerokai paieškoti. „Problema - nėra smulkiam ūkininkui kvalifikacijos kėlimo kursų. Smulkus ūkis juk nereiškia, kad tai kvailas ūkis", - sako ūkininkas.

Pasak Valdo, vienas didžiausių išbandymų ir baimių - kad aplinkybės gali priversti plėsti ūkį. Jau dabar akivaizdu, kad sūrių tikrai pajėgtų parduoti bent du kartus daugiau negu pagamina, nes jų paklausa vis auga. Taigi, jei produkcija populiarės, lankytojų „Sūrininkų namuose" daugės, gali tekti didinti ožkų ir karvių bandą, o tai reikštų, kad jau tikriausiai tektų samdytis pagalbininkų. Tačiau kol kas Valdas ir Rasa mėgaujasi tuo, kad ir gyvulių auginimu, ir su sūrių gaminimu jie susidoroja vienu du.

Valdo žmona Rasa ožkas melžti moka nuo vaikystės. Moteris skaičiuoja, kad septynios ožkos duoda maždaug tiek pieno, kiek 1 karvė, tačiau suėda tiek, kiek dvi karvės, todėl ožkų pienas yra brangus.

Kodėl pasirinko auginti ožkas? Viena iš pagrindinių priežasčių - iš ožkos pieno palyginti nesunku padaryto labai geros kokybės sūrį, o iš karvės - jau sudėtingiau. „Mes pradėjome nuo fermentinių ožkos pieno sūrio. Tai reiškia, kad pieno traukinimas paremtas ne pieno rūgšties bakterijomis, bet veršelio skrandžio fermentais, kuriuos perkame iš Danijos", - paaiškina Valdas.

Radikalus posūkis gyvenime

Prieš pradėdamas ūkininkauti, Valdas daug metų dirbo tarptautinėje kompanijoje, gaudavo gerą atlyginimą ir gyveno pagal visus šiuolaikinius standartus. Tačiau metams bėgant suprato, kad nori kitokio gyvenimo - ramesnio, bendruomeniškesnio, natūralesnio, arčiau gamtos. „Gal čia keturiasdešimtmečio krizė man taip pasireiškė?", - su šypsena pripažįsta Valdas radikalų posūkį intensyvaus gyvenimo būdo į tyla ir ramybe dvelkiančius Dargužius.

Dabartinis jų gyvenimas miestiečiams ir net kaimo žmonėms atrodo tikrai egzotika. Šiltuoju metų laikų Valdas ir Rasa gyvena pievose pastatytoje jurtoje (tiesa, teko ją apkalti lentomis, nes vilna neatlaikė lietuviškų liūčių - permirko), beveik nenaudodami elektros. Čia pat suręstos stoginės gyvuliams - viskas padaryta iš medžio, stogai dengti senais reklaminiais tentais.

Šeimininko skaičiavimu, tokios statybos jam atsiėjo tikrai pigiai - 50 Lt už kvadratinį metrą, bet statiniai puikiai atlieka savo funkcijas. Laikui bėgant mediena natūraliai suirs, gamtai nebus padaryta jokios žalos. Kuo mažiau pakenti aplinkai - tai irgi svarbus tikslas, kurį sau kelia Valdas ir Rasa. Jie priklauso grupei „Kitoks ūkis", jungiančiai santarvėje su gamta ūkininkaujančius ūkius.

MŪ inf.