Kaunas. Jau nekantriai laukiame sužimbančios Žvaigždės, kuri atneš mums viltį ir šviesą. Tačiau sėdant prie Kūčių stalo labai svarbu ne patiekalų skaičius, kuris, pasak etnologų, gali svyruoti nuo 9 iki 12 ir daugiau, bet pačiam būti visokeriopai švariam: tiek kūnu, tiek dvasia – atsiprašyti, ką užgavome ar įskaudinome, ir atsisakyti pykčio, nuoskaudų, apgaulių.

Šventės tampa postūmiu kažką keisti, kažko siekti, atsinaujinti, taip pat kaip ir visa gamta. Jau ilgimės šviesos ir šilumos. Kūčios paprastai sutampa su žiemos saulėgrįža, tad dienos vėl pradės ilgėti.

VDU etnologas Kultūrų studijų katedros doc. dr. Arūnas Vaicekauskas teigia, kad krikščioniškos Kalėdos, skirtingai nei Velykos, nėra krikščionybės perimta senosios judėjų kultūrinės tradicijos šventė, jos įsitvirtino senųjų žiemos saulėgrįžos švenčių vietoje.

„Beveik visos pasaulio kultūros šį astronominį momentą – vėl pradedančią ilgėti kasdienę Saulės kelionę dangaus skliautu – pastebėjo. Ir vienaip ar kitaip aktualizavo, apipindamos mitais ir ritualais“, – pasakoja mokslininkas.

Jis taip pat priduria, kad nėra šaltinių, kurie būtų užfiksavę, kad Kūčios Lietuvos teritorijoje būtų švęstos ikikrikščioniškuoju laikotarpiu. „Senosios Kalėdų tradicijos fragmentiškai paminėtos 1573 m. parašytoje vadinamojoje Volfenbiutelio postilėje. Tai pamokslų rinkinys, vienas pirmųjų lietuviškų tekstų. Ir jame rašoma apie tai, kad Kūčių metu lietuviai užsiima būrimu“, – teigia etnologas.

Pasak jo, pasiruošimas vakarienei ir pati vakarienė išliko esmine Kūčių dalimi. „Kūčios savo apeigų struktūra yra artimiausios senosioms, XVI–XVII a. šaltiniuose aprašomoms kaimo bendruomenės šventėms, – istoriniais šaltiniais remiasi doc. A. Vaicekauskas. – Kūčių papročiai ir ritualai pirmiausia siejami su sočia vakariene, kuria siekiama užtikrinti gausą ir skalsą namams ateityje. Jei per šventes ant stalo yra daug maisto, tikima, kad jo bus daug visą laiką.“

Nors keitėsi valgiai, nunyko daugelis žemdirbiams aktualių apeigų, keičiasi santykis tarp pasaulietinių ir krikščioniškų požiūrių, bet vakarienė, kaip šeimos susibūrimas prie bendro vaišių stalo, lieka esminis.

Patiekalai

Gausios vaišės žemdirbių kultūroje būdingos beveik kiekvienai ritualinei šventei. Ritualinis dėmesys rodomas ir mirusiems protėviams, anapusiniam pasauliui. Šiais laikais yra tradicija padėti ant stalo lėkštę mirusiam šeimos nariui, pasimelsti už mirusius artimuosius, palikti per naktį nenukraustytą stalą vėlėms. Anksčiau lietuviai mirusius savo protėvius pagerbdavo ant grindų nuliedami šiek tiek gėrimo, numesdami maisto. Šio papročio buvo laikomasi ir per kitas agrarines šventes.

Kūčių sėsdavo valgyti patekėjus Vakarinei žvaigždei prieš tai nusiprausę pirtyje. Stalą apdėdavo šienu, ant jo klodavo baltą staltiesę. Kūčias pradėdavo suvalgydami truputį duonos: kiekvienam paduodavo po duonos gabalėlį su žiupsneliu druskos. Dzūkijoje dar neseniai suvalgę gabalėlį duonos, valgydavo obuolį, kuris buvo laikomas vaisingumo simboliu.

Kaip rašo Pranė Dundulienė knygoje „Duona lietuvių papročiuose ir buityje“, Kūčių apeigų valgiai labai seni. Iš jų minėtinas duonos prototipas – miežinių kruopų (grucės) košė, valgyta su aguonų pienu. Aguonos, kanapės ir spanguolės apeigose simbolizavo javų derlingumą ir gausumą. Iš prosenovinių būtinų Kūčių patiekalų yra avižinis kisielius, kurį žemdirbiai patys valgė, juo vaišino vėles, aukojo dievams bei stichinėms gamtos jėgoms, vėjui ir šalčiui.

Tradicinis labai senas Kūčių patiekalas buvo maltiniai, padaryti iš pašutintų avižinių miltų tešlos. Vėliau juos pakeitė kūčiukai.

A. Vaicekauskas atkreipia dėmesį, kad nemažai Kūčių patiekalų būdavo ne iš daržo, o iš miško – grybai, laukinės uogos ir t. t. „Mitologiškai kalbant, tai yra nežemiška, svetima erdvė, kuri tradicinėje ritualinėje kultūroje buvo suvokiama kaip ano pasaulio erdvė“, – sąsają su protėviais nurodo mokslininkas.

Burtai

Kalbėdamas apie ritualus ir papročius, jis pabrėžia, kad žmogui, susietam su gamtos gyvenimo ciklu, gamtos ritmais, buvo svarbu užauginti duoną, gyvulį, išlaikyti sveikus šeimos narius, tad tam jis pasitelkdavo ritualus, kurie dabar greičiausiai nevaidina tiesioginės reikšmės, bet išlaikyti kaip papročiai.

Plačiausiai žinomas paprotys valgant Kūčias ar pavalgius traukti iš po staltiesės šiaudą. Ištraukus ilgą ir gražų, tikėtasi ilgo ir laimingo gyvenimo. P. Dundulienė rašo, kad apie Panevėžį, pavalgius Kūčias, šeimininkas apeidavo laukus ir iš visų pusių juos peržegnodavo. Tai prosenoviška magiška priemonė, susipynusi su krikščioniškuoju kultu: darant magišką ratą (saulės simbolis), tikėtasi apsaugoti javus nuo visokių negandų.

Jaunimas, žinoma, burdavo, ar susiras porą, ar ves ir ištekės. Per Kūčias seniau buvo spėjamas ir būsimas oras, derlius, gyvulių prieauglis.

Ūkininkų tradicijos: kad būtų švari ir siela, ir kūnas

Ekologinio gyvulininkystės ūkio Raseinių r. savininkė Audronė Žilienė, sako esanti „senoviško“ kirpimo ir „mandrumų“ Kūčių vakarą nesivaiko. Pasakodama apie šventinius patiekalus, ūkininkė sako vertinanti silkę su įvairias pagardais – įvairiuose pataluose: su natūraliais pomidorais, su burokėliais, su grybais. Vienas iš patiekalų panašus į cepelinus, tik su grybų įdaru. „Taip pat tęsiam buvusios geros gaspadinės mano mamos tradicijas, jos vaišių stalas daugiausia būdavo su silkių patiekalais, tai ir mūsų panašus – žuvis ir silkė“, – sako A. Žilienė.

Prie Kūčių stalo susirenka visa jų šeima, paprastai 5-iese. Jeigu tuo metu ūkyje dirba žmonės (o gyvulininkystės ūkyje tai neišvengiama), Audronė visada jiems suruošia vaišes. Nes sakoma, kad per Kūčias negalima aplenkti nė vieno žmogaus, esančio sodyboje. Visi turi būti, dalyvauti. „Man neleistų širdis, kad žmogus būtų paliktas. Norisi visiems šventę sukurti“, – priduria šeimininkė.

Kalbant apie šios šventės nuotaiką, moteriai įstrigo prieš savaitę vieno pirkėjo pasakyti žodžiai: „Nežinau, Dievas yra ar nėra, bet aš gyvenu pagal Jo įstatymus, tarsi Jis būtų, ir man nėra sunku.“ Ir ji pati priduria, kad šiuo metu norėtųsi ramybės, kad mes vieni kitus suprastume, kad liautųsi nepagrįstos apkalbos, pykčiai, konkurencinė kova be taisyklių tiek politikoje, tiek pačiame gyvenime.

Paukštininkystės ūkio Kauno r., Pagynėje, savininkė Lina Kochanauskienė, dalydamasi savo šeimos tradicijomis, juokiasi, kad per Kūčias nedaro nieko ypatingo, ko žmonės nežinotų. „Stengiamės išsimaudyti tą dieną pirtyje, kad būtume švarūs, dalyvaujame mišiose, kad apvalytume sielą, atsikratytume nuodėmių“, – pabrėžia ūkininkė. Anot jos, svarbiau vidinė harmonija, nei tai, kiek patiekalų bus ant stalo. Viską pasidaro patys iš savo ūkyje užaugintų produktų.

„Pasiruošiame taip, kad jaustųsi santūri nuotaika. Kalėdų rytas išaušta jau visai kitoks. Taigi, svarbu, kad būtume švarūs daugeliu prasmių: ir vidumi, ir išoriškai, ir namai spindėtų. Eglutę visada puošiame tik Kūčių vakarą. Ši tradicija atėjo iš mūsų su vyru Vladu šeimų ir jos nekeičiame“, – teigia L. Kochanauskienė.

Kad viską spėtų tą pačią dieną, reikia suktis ir svarbiausia, kaip sako moters, noras, o kai jo yra, tai ir atsikeli 6 valandą ryto, ir viską padarai.

Kadangi Kochanauskų šeima gyvena su mama, šventėms atvažiuoja pas mamą daugiau dukterų, kurios gali, kurios arčiau gyvena. Taigi, sėda iš viso 7 žmonės, jei sugalvoja daugiau prisidėti, tai susidaro ir iki 10 žmonių.

Senųjų šilinių dzūkų gyvenimo būdo tyrinėtoja, žinovė ir Margionių (Varėnos r.) bendruomenės narė Onutė Navikaitė-Drobelienė, neseniai dalyvavusi Lietuvos mokyklų etninės kultūros olimpiadoje kaip komisijos narė, sako, kad ją stebina ir džiugina moksleivių žinios, kūrybiškumas bei išradingumas. Šiuolaikinis jaunimas domisi tradicijomis, jas papildo, pritaiko.

Pasakodama apie savo krašto tradicijas, O. Navikaitė-Drobelienė pradeda nuo to, kad žmonės, ruošdamiesi šventei, namus tvarkosi iš anksto, prieš kelias dienas. Tuo metu mintyse stengiasi atsiprašyti visų kerčių. Būtinai siekia grąžinti skolas, jeigu ką įžeidęs ar įskaudinęs, atsiprašyti. Žinoma, svarbu prieiti išpažinties, kad prie Kūčių stalo sėstų be praėjusių metų naštos. Eglutę puošia tik Kūčių rytą, nė diena ne anksčiau.

„Ant šilinių dzūkų Kūčių stalo nerasi nei pieniško, nei mėsiško. Gali tikėtis ir avižų kisieliaus, bus spanguolių kisieliaus, bus grybų ausyčių, karšto grybų rasalo“, – vardija regionui būdingus patiekalus etninės kultūros tyrinėtoja.

Grybų rasalui pirmiausia verdamas sultinys iš gausiai supjaustytų svogūnų, tada jie nusunkiami, paliekami ramybėje. Į sultinį metami supjaustyti džiovinti grybai, pamirkyti karštame vandenyje ir kartais apkepti. Tada įberiama, kaip jie sako, drabnų kruopukių: gali būti miežinės, kvietinės. Grybų rasalas kartais valgomas su karštomis, kartais su šaltomis bulvėmis arba su grybų pyragėliais.

Prieš valgydami vakarienę žmonės pasimeldžia, pasidalija kalėdaičiu, palinki vieni kitiems gerovės. Po vakarienės vyksta burtai: semia į saują ir skaičiuoja riešutus, grūdus. Traukia šiaudą iš po staltiesės. Jeigu šeimoje yra mažų vaikų, einama klausyti, kaip šneka gyvulėliai. Prieš eidami miegoti stalą nukrausto ne iki galo, palieka atlaužtą kalėdaičio gabalėlį arba tiems, kurie išvykę, arba tiems, kurie iškeliavę anapilin. Jeigu kur kaime yra vienišas senelis, moterys nuneša jam Kūčių patiekalų pavalgyti. Išmintingas ir apgalvotas mūsų tautos tradicijas mini O. Navikaitė-Drobelienė.

Antrą Kalėdų dieną bendruomenė sueina draugėn, atsineša valgyti kas ką turi, pasišneka, pamini visus, padainuoja, pažaidžia įvairius žaidimus arba susikuria laužą.

Baigdama pasakoti moteris prisimena asmeninį patyrimą. Vieną kartą kažkur apie šį laikotarpį jį užsuko pas globojamą per 90 metų amžiaus senutę. O toji ir sako: „Pasakyk, vaikeli, kad tu man viską atleidi.“ Onutė pradėjusi klausti už ką gi ji turinti atleisti, kad senolė ir taip niekam niekada blogo nėra padariusi. O toji išmintingai jai atsako: Vaikeli, o gal aš kada apie tave blogai pagalvojau, ir pati nepamenu. Tu turi man pasakyti, kad man viską dovanoji.“

Taip ir mums lieka gražiomis mintimis ir visų atsiprašius pradėti naują etapą.

MŪ inf.