Basf A1 27 02 24 Basf 27 02 24 m1
Gyvenimas toks...
Seni rakandai pasakoja įdomias istorijas Palikimas

Kretingos r. Norėdami ištrūkti iš vasaromis ypač šurmuliuojančios Palangos, kur tuo metu gyveno, Narūnas ir Virginija Vitkauskai prieš daugiau kaip 20 metų Pesčiuose įsigijo sodybą, kurioje kaupė valstiečių buities reikmenis. Tačiau tik šiemet antrą šimtmetį skaičiuojančiame name galutinai sutvarkė ekspoziciją.

Iš Šventosios kilęs Narūnas sako, kad tik per pandemiją, kai viskas tarsi sustojo, sutvarkė ir įrengė visus 4 senojo namo kambarius. Ne per seniausiai turėdamas laiko koridoriuje sukabino verpstes.

„Jau šią vasarą žmonės galės pamatyti viską sutvarkytą. Dar reikia aprašymų, bet kartais užtenka ir gero liežuvio, viską galima papasakoti“, – juokiasi muziejaus įkūrėjas.

Bioversija m7 2024 02 22

Tiesa, apie muziejų iš pradžių net negalvota. Šeima tiesiog norėjo ramaus kampelio pailsėti, pavakaroti. 2002 m. pradėjo nuo pirties statybos.

„Pastačiau pirtį, išėjo didoka. Žmonės ėmė domėtis, prašyti ją išnuomoti. Taip laikui bėgant atsirado svečių namai, o senas namas, pastatyta XIX a. pabaigoje, stovėjo toliau, jį griauti buvo gaila. Dalyje namo iš pradžių gyveno jauna šeima, ji viską ir prižiūrėjo“, – pasakoja N. Vitkauskas.

Įvairius žemdirbių buities reikmenis Narūnas ir Virginija įkurdino šimtmetį skaičiuojančioje troboje

Nauji pastatai pradėjo dygti tuo laikotarpiu, kai visur dar buvo sovietinių pinigų, tad kaimo turizmo sodybai prilipo kontroversiškas pavadinimas – „Senas rublis“. Kai kurie baldai atgabenti iš netoliese esančio Šateikų dvaro.

Narūnas ir Virginija Vitkauskai domėjosi aplinkinių kaimų istorija, rinko senovinius daiktus, įvairius padargus, kuriuos žmonės, matydami naujakurių aistrą, kartais atiduodavo neatlygintinai.

Vienas senojo namo kambariukas paliktas įvairiems daiktams susikrauti, pernakvoti. Pradėję rinkti senienas, visą kambariuką Vitkauskai užpildė greitai. Pamatė, kad jau niekas netelpa.

Kai jauna šeima išsikraustė gyventi kitur, šeimininkai ėmė mąstyti apie daiktų ekspoziciją. „Nelabai seniai dėl laiko trūkumo baigiau tvarkyti visus keturis senojo namo kambarius. Žiūrinėju, kaip gauti ir patvirtinti tam tikrą statusą“, – kalba entuziastas.

Muziejuje saugoma daug darbo įrankių, pavyzdžiui, savadarbis kiaulės svilinimo aparatas. Kaip retesnį, muziejaus šeimininkas pamini metalinę kapsulę dokumentams sudėti. Rasta ardant seną namą. Joje, panašu, žmonės laikė 1923–1925 m. žemės dokumentus. Kapsulė metalinė, kad gaisras nesunaikintų dokumentų.

Gamyklinė grūdų sėjamoji – vienas iš muziejaus eksponatų, ji yra maždaug 1930 metų 

„Iš pasakojimų suprantu, kad būta nemažai atvejų, kai žmonės taip saugojo dokumentus, nes jie buvo brangūs“, – patikslina N. Vitkauskas.

Dar viena įdomybė kolekcijoje – skutimosi reikmenų dėžutė, kuri 1934 m. kaip prizas padovanota arklių lenktynėse, vykusiose Skuode. Ant jos išgraviruotas užrašas, kad tai dovana atsiminimui nuo generolo P. Plechavičiaus.

Šeimininkui įdomus daugiau nei metro ilgio medžio pjūklas „Družba“, kurį padovanojo gretimo kaimo gyventojas, parsivežęs iš Sibiro tremties, taip pat sena, manoma, XIX a. pradžioje kaimo meistro pagaminta spinta, puošta įvairiais raižiniais, kurią N. Vitkauskas išgelbėjo nuo sukūrenimo krosnyje, ir daug visokių įdomių dalykų, pavyzdžiui, šukos linams šukuoti.

Lauke eksponuojama visa plūgų – nuo medinio iki metalinio – kolekcija, vagotuvai, akėčios.

Sodybos šeimininką traukia ir įdomūs kraities daiktai. „Tėvas ir motina, ruošdami dukros kraitį, perduodavo kruopščiai meistro ar pačių pagamintus įvairius daiktus: išraižytus, išskaptuotus, su papuošimais, gėlėmis ar kitais raštais. Kad ir koks oblius, bet jis pagražintas ąžuolo lapais, gilike“, – savo daiktų istorijomis dalijasi N. Vitkauskas.

Dėl vienos kraičio skrynios, įsigytos Plateliuose, N. Vitkauskui teko konkuruoti su Žemaitijos nacionalinio parko muziejumi.

Būta istorijų, kai vyras, ieškodamas senų rakandų ir užsukęs į kokį kiemą, baiminosi konfliktų. Mat žmonės buvo apgauti senienų rinkėjų tuomet besikūrusioms (dabar žymioms) to krašto kavinėms.

„Užeini į kiemą, o žmogus, atrodo, su pagaliu šoks prieš tave. Bet pamažu įsikalbėjus nurimdavo, – pasakoja N. Vitkauskas. – Tada ir paaiškėdavo, kad buvo apgautas. Visur konkurencija. Žmonės dovanojo, nors atsirasdavo ir nepatiklių, atvažiuodavo paklausti, ar dar turiu, ar daiktas eksponuojamas.“

Kas neįdomu, nereikalinga, parduoda. Anot vyro, renki ne dėl kiekio, o tam, kad būtų įdomu ir reprezentatyvu.

Nors ūkininkais savęs nevadina, tik kaimo turizmo sodybos ir muziejaus šeimininkais, sodyboje yra apie 80 vištų dedeklių, Pekino antis laiko mėsai, o muskusines – dėl grožio. Taip besisukdamas tarp darbų ir gražindamas aplinką N. Vitkauskas džiaugiasi, kad ne viskas nueina į užmarštį.

Autorius: Inga Dubovijienė
    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Kokių priemonių imatės dėl užmirkusių žieminių pasėlių?
    Visos apklausos