Basf A1 25 03 24 Basf m1 25 03 24
Gyvenimas toks...
Rašytojas D. Kajokas: „Mūsų kaimas pasikeitė labai neseniai“

Nepraėjo nė mėnuo, kai pasirodė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto, eseisto, prozininko Donaldo KAJOKO romanas „Skudurėlių šventė“ (trilogijos paskutinė dalis), kuriame autorius paliečia egzistencinę nebūties, išėjimo, mirties temą. Portalui manoūkis.lt rašytojas, pats būdamas miestietis, poetiškai ir kartu paprastai kalba apie savo vaikystės kaimą ir sako, kad sapnuoja kaimiškus sapnus.

„Literatūroje kaimo ne tiek ir likę, daugiau tik gamtos motyvų. O jie gali būti ir kaime, ir miesto parke, – samprotauja D. Kajokas. – Kaimo darbų, žemdirbystės, sėjos ar javapjūtės šiuolaikinėse knygose smarkiai apmažėję. Rašantiems žmonėms rūpi kitos temos. Jos greičiausiai ateina per miestą, per miesto intelektualinę terpę, pasikalbėjimus. Kita vertus, net tie žmonės, ypač jauni, kuriuose daug vadinamosios miestietiškos kultūros, dažnai yra kilę iš kaimo, tačiau kartais slepia tai.“

Šįkart poezija, menas, kūryba lieka už pokalbio ribų, tačiau D. Kajoko kalbėsena atspindi poeto požiūrį – gyvą paprastą kasdienybę, kurioje kone kiekvienas daiktas ar žmogus gali būti kaip metafora.

Bioversija m7 2024 03 29

Jau kurdamas rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ autorius norėjo atsisveikinti su poezija ir likti tik prozos kūrėju, tačiau dienos šviesą 2017 m. išvydo poezijos rinktinė „Poezija, o gal ne ji“? Šiuo metu žinomas rašytojas kuria prozą.

Kas yra kaimietiškumas?

Grįžtant prie temos, kodėl kartais jauni intelektualai nenori atskleisti savo kaimietiškų šaknų, D. Kajokas mano dėl to, kad naujoje aplinkoje jie nenori atrodyti nuo žagrės, kaimiečiai. Labai svarbi tampa miestiečio emblema.

„Kai jau pasiekia brandą, tada supranta, kad be reikalo slepia. Ir jau 40-50 metų amžiaus vis dažniau prisimena savo kaimiškąją vaikystę, jaunystę. Ir net ja džiaugtis pradeda, rodyti kaip privalumą, bet atvažiavus į universitetą tai dar atrodo užmaskuotina ar nedemonstruotina, – mano rašytojas. – Tai normali žmogaus psichologinė reakcija: atvažiuoja ir nenori išsiskirti iš tų, kurie yra aplink. Žinoma, būna, kad jie nori jaunatviškai išsiskirti. Bet išsiskirti greičiau pseudofilosofinėmis mintimis ar dar kažkuo. Bet ne kaimietiškumu.“

Beje, mūsų kaimas pasikeitė labai neseniai. Moderniu jis tapo greičiausiai tik plykstelėjus kompiuterinei kultūrai, tad dabar nesuprasi, ar žmogus kaime sėdi, ar Niujorke.

„Prieš interneto įsisiautėjimą iš tiesų buvo nemažų kaimo ir miesto skirtumų. Jei žmogus gyvena kaime, tai jis iš tikrųjų pavydi tam, kuris gyvena Vilniuje. Ir savo tarmės dažniausiai ne tai, kad gėdijasi, bet vengia, labiau geidžia kalbėti bendrąja literatūrine kalba. Bent jau mano jaunystės metais taip buvo“, – atviras D. Kajokas.

Nuo pusantrų metukų rašytojas yra miestietis. Tačiau augdamas vasaras leisdavo Pakumprio kaime (Prienų r.) pas savo krikšto mamą, kurią vadino pode. Ir dabar, kai ateina ryškiausi prisiminimai, tai būtent iš to laiko. Gamta, vienkiemis, vienišumas, ilgesys, už miško – plento gausmas. Atrodo, kad plentas veda į kažką svarbų – į miestą. O miestas – tai, vaiko akimis, labai svarbus dalykas.

„Kaime taip nuobodu, ilgesinga, tarsi lauki, kad kažkas bus, kažkas išsipildys. Dabar, tarkim, sapnuose toji atmintis yra pati šviesiausia, pati įdomiausia, ir netgi ryškiausiai išsilaikiusi. Aš mažiau prisimenu miestietiškus nutikimus, kai man buvo 5–7-eri metai, bet daug labiau tuos, kurie vyko kaime. Nors kaime dažniausiai būdavau tik vasaromis, žiemas praleidau gal tik kelias“, – poetiškai prisimena pašnekovas.

Kai buvo pyplys – tai į vieną ranką gaudavo lašinio bryzą, į kitą – duonos ir išeidavo į lauką. Tokie būdavo pietūs. Kaip vaikui kartais iškepdavo ir čyrvų (širdelės formos blynelių).

Sapnuoja kaimiškus sapnus

Pas krikšto mamą jis buvo vienas mažas vaikas. Visi kiti buvo suaugę. „Suaugę žmonės dirbdavo kažkokius darbus: moterys ravėdavo, vyrai kažką kita. Kai padirbdavo, visada eidavo popietinio pogulio. Ir tada man būdavo pats neįdomiausias metas. Lietuviška siesta. Nes visi miega, o aš lieku vienas su vištomis, žąsimis, keliais šuniukais. Vištos kapstosi savo duobutėse, o vasara karšta, aš kažkur ratą susiradęs zirziu ir vaidinu, kad važiuoju automobiliu, – dalijasi prisiminimais D. Kajokas. – O jeigu atvažiuodavo į kiemą tikras sunkvežimis, taip keistai zyziantis, kurio laukdavau kaip stebuklo, būdavo daug džiaugsmo. Tas dūmų kvapas, susimaišęs su benzino kvapu, buvo toks man skanus kaip kvepalai.“

Dabar rašytojas negali pakęsti dūmų, jam daug mieliau būti gamtoje – pievoje, o tuomet vaikui buvo atvirkščiai. Benzininis sunkvežimio kvapas buvo pats maloniausias.

Vienintelis atsiskaitymo būdas

Rašytojo krikšto mama gyveno su dukra ir sūnumi, jos vyras buvo dingęs per karą. Kol sūnus buvo mažas, reikėjo pagalbos nudirbti visus žemės ūkio darbus. Tad alkoholis (tiksliau, samagonas – naminukė) buvo užmokestis, jokiais pinigais niekas nemokėjo.

„Ateidavo kaimynas, kažką paardavo, paakėdavo, šieną suveždavo su savo arkliu ir visada iš karto sėsdavo prie stalo, o ant jo – naminės butelys, dar pora – jam į kišenę, – sovietmečio realijas apibūdina D. Kajokas. – Būdavo, kad nusigerdavo, tada mano krikšto mama jį išvilkdavo į vežimą, paguldydavo, arkliui pasakydavo: „Nooo, vežk!“ Ir tas arklys parveždavo kaimyną iki namų.“

Tuomet buvo priimta, kad taip reikia užmokėti už darbą. Daugiau gėrimų tuose krikšto mamos namuose ir nebuvo, tai buvo tik užmokesčio gėrimas.

Pačiame kaime, kuriame buvo apie 10 namų, būdavo visko: ir muštynių, ir gėrimo. Žinoma, ir tos kolūkio normos. „Vis atsimenu, kai reikėdavo kolūkiui gal kokį kilometrą runkelių prižiūrėti. Krikšto mama darydavo talką, kviesdavo seseris. Atsistoji, būdavo, į tą vagą, ir nežinai, kada baigsi ravėti. Ravi ravi, nugarą įskausta, o pabaigos nematyti.“

Prisiminimuose - vilko vaikas

Prieš kelerius metus kolegos Alvydo Šlepiko išleistas romanas „Jos vardas – Marytė“ ir Donaldui Kajokui atgamino prisiminimus apie jaunuolį, gyvenusį pas krikšto mamą. Tai buvo vadinamasis vilko vaikas (1945–1948 metais vilko vaikais vadino trejų–šešiolikos metų buvusių rytprūsių vokiečių vaikus, kurie po karo, gelbėdamiesi nuo bado, pėsti ar prekiniais traukiniais pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus).

„Pas mano krikšto mamą glaudėsi vienas vilko vaikas, aš tuo metu buvau dar labai mažas, nedaug prisimenu. Jį vadino Juozu, koks buvo tikrasis vokiškas vardas, nežinau. Puikiausiai kalbėjo lietuviškai. Nežinau, ar mokėjo vokiškai. Atklydo labai mažas elgetaudamas ir liko. Būdamas berniokas, gal 17–18 metų amžiaus irgi dirbdavo ūkio darbus. Paskui susirado tėvus ir išvažiavo į Vakarų Vokietiją. Ir tada ryšys nutrūko, nes valdžia neleido susirašinėti“, – vaikystės faktą atskleidė rašytojas.

Pokalbiui pasisukus prie dabarties ir šiuolaikinio kaimo, Donaldas Kajokas užsimena, kad jo galvoje susiklosto toks grynas meniškas vaizdelis: kaime yra dalis senų žmonių, kuriems labai nelengva ten gyventi, turint galvoje, kad jeigu prireikia pas gydytoją ar į parduotuvę. Jei neturi artimųjų, jiems tikrai sunku, jų pensijos mažos. Kita dalis – tie, kurie turi nemažai žemės, užsiima žemės ūkiu, įsigiję puikios technikos. Jie jau yra turtingi.

„Ir yra dar viena dalis žmonių, kurie nusipirko viensėdijas dėl to, kad nori pabūti ir kaime, nes dabar nesvarbu, kur būtum, kompiuteriu gali dirbti ir kaime, ir Niujorke. Jie bando gyventi lyg ir kaime, bet iš tikrųjų yra miestiečiai, kurie dirba miesto įstaigose nuotoliniu būdu, ar su automobiliu jas pasiekia. Tad mano tokia vizija: vieni nelaimingi, kiti turtingi, o treti vidutiniokai – vidurinioji klasė, – apibendrina Nacionalinės premijos laureatas. – Na, dar yra maža dalis žmonių, kurie tikrai gyvena ekologiškai: patys sėja, patys pjauna. Nežinau, ar jie gali išgyventi? Jie pabuvę mieste, baigę mokslus.“

MŪ inf.

    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Ko tikitės iš šiųmečio pasėlių deklaravimo?
    Visos apklausos