Kokiu žvilgsniu į kaimą, žemės ūkį, ūkininkus žvelgia žinomi menininkai, dvasininkai, rašytojai? Portalo manoūkis.lt pašnekovė rašytoja Renata ŠERELYTĖ, jau apie 30 metų gyvenanti ir kurianti Vilniuje, nepamiršo, kaip melžti karvę, prižiūrėti gyvulius ar lesinti vištas.

Šiuo metu jos gyvenime to nėra, tik likęs sodo vaizdinys ir noras basomis kojomis kaskart pajusti žolę. Ūkininkų tiekiamą maistą ji taip pat laiko prioritetu, o labiausiai džiaugiasi, kad pamažu nebelieka prieštaros miestas-kaimas, vis labiau įsivyrauja harmonija. Miesto ir žemdirbiškoji kultūra, turinčios savo gyvastį, atranda vienijančių gijų.

Paskutinįjį istoriniais įvykiais paremtą romaną, kuriame sudėti Lietuvos partizanų ir sovietmečiu gimusios mergaitės dienoraščiai, „Pro rūdijančią naktį“ rašytoja Renata Šerelytė išleido pernai. Pirmasis jos novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“ pasirodė 1995 m. Novelės verstos į anglų, prancūzų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kitas kalbas. Autorė gerai žinoma ir kaip vaikų rašytoja, išleidusi seriją „Krakatukų“.

R. Šerelytė kratosi jai kritikų „įštampuoto“ kaimiškosios prozos atstovės stereotipo ir sako, kad jos kūriniuose keliama žmogaus gyvenimo prasmės problematika. 

„Nežinau, kodėl mes taip mėgstame viską skirstyti į skirtingus polius. Rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, atsiimdamas Nacionalinę premiją, pasakė, kad nesąmonė klausyti kažkieno nuomonės, kaip kažką daryti ar rašyti. Iš tiesų reikia eiti savo keliu ir klausyti savo širdies, – įsitikinusi ir R. Šerelytė. – Kūryba nėra siekis kažkam įtikti ar patikti. Turi daryti, kas tau duota, ką tu jauti ir kaip tu žinai, kaip reikia.“

Vaikystės patirtis

Gimusi ir augusi Kupiškio rajone rašytoja sako žinanti, kaip pamelžti karvę (po tiek praėjusių metų gal jau nesiryžtų to daryti, bet įgūdžių turėjo). Išgyvenusi nelengvą vaikystę, nes 10 metų amžiaus neteko mamos, augo dviese su broliu. Juos užaugino senelė, kuri buvo pagrindinis visų darbų variklis, sukosi kaip galėjo nuo ryto iki vakaro.

„Vaikystėje augau ūkiškai gyvenančioje šeimoje, kur ganėsi pora karvyčių, lakstė pora paršiukų, vištų. Ir mėšlą iškratyti ant nemažo daržo yra tekę, ir šieno krovimas bei tvarkymas man taip pat pažįstamas. Taigi, mačiau sunkaus fizinio darbo. Ir gėles auginau, ir daržus ravėjau, ir paršus šėriau, mokėjau jovalą jiems išvirti. Žinau, kaip ir kuo vištas lesinti“, – prisipažįsta rašytoja po studijų Vilniaus universitete visam laikui apsigyvenusi Vilniuje.

Jai taip pat dar teko ravėti kolūkines normas, kurias iš paauglės pozicijų prisimena kaip šiurpų dalyką. „Kolūkinių bulviakasių nekenčiau kaip nežinia ko, net plaukai šiaušiasi prisiminus, – pasakoja pašnekovė. – Nors prievartiniai kolūkio darbai man buvo ne prie širdies, dirbau – ką padarysi.“

Kalbant apie kaimą, rašytojai iškyla sodo vaizdinys. Jai labai patikdavo vasaromis po jį vaikšioti, viską apeiti, apglostyti akimis, pasigrožėti. „Ir dabar, gyvendama Vilniuje, turiu tokį kiemelį, vasarą ir apskritai visus metus pats geriausias dalykas yra apeiti ir apžiūrėti visus augalus, kiek yra. Vaiskystėje labai patikdavo: atsikeliu ir einu tiesiai į sodą. Man reikėdavo apžiūrėti agrastus, serbentus, vyšnias, daržą. Tai buvo mano prasmingiausias darbas“, – prisimena R. Šerelytė.

Virsmo metai

Išvykusi studijuoti į Vilnių, pašnekovė prisiminė, kad dar jautė tam tikros paniekinamos pažiūros į provincijos jaunuolius. „Žodžio „runkelis“ nebuvo, bet iš kaimo atvažiavęs studenčiokas buvo laikomas žiopliu. Koks miestietis žiūrėdavo į jį pašaipiai, – atvira knygų autorė. – Džiaugiuosi, kad šiuo metu to beveik nėra. Kaimo žmogus man yra ramesnis, tylesnis, įpratęs klausytis, stebėti, žiūrėti, o ne kalbėti. Bet dėl to jis nėra prastesnis, kvailesnis. Nes klausytis irgi reikia mokėti, ne tik kalbėti.“

Ir dabar pristatinėdama savo knygas ir važinėdama po įvairias Lietuvos vietas R. Šerelytė pastebi, kad miesto ir kaimo vaikai šiek tiek skiriasi. Ypač mažų miestelių: jie drovesni, santūresni. Kitu atžvilgiu visi panašūs – smalsūs, išmano technologijas.

„Man smagu, kad pamažu nebelieka įkalto stereotipo miestietis-kaimietis“, – pasidžiaugia rašytoja, apskritai šiuo metu ieškanti daugiau harmonijos, sąlyčio taškų ir vengianti viską skirstyti į juoda ir balta.

Jai išeiti į miestą studijuoti buvo nelengva. „Pripranti prie kaimo ritmo, neskubraus gyvenimo ir ateiti į miestą reikėjo keleto metų persilaužimo. Ir dar metai tokie sudėtingi pasitaikė, virsmo – 1989-ieji. Prisimenu, kad per studijų metus tris kartus keitėsi valiuta. Tuo metu ištiko ir ekonominė blokada, Vilniaus universiteto (greičiausiai ir visų aukštųjų mokyklų) bendrabučiai buvo labai skurdūs, nudrengti, auditorijos kartais nešildomos. Šiek tiek padėdavo brolis, iš kaimo negalėdavau gauti paspirties, kasiausi savo jėgomis“, – tarsteli žinoma rašytoja.

Atsisakyti klišių

Kalbai pasisukus apie šiandieną, Renata atvirai teigia, kad teikia prioritetą ūkininkų užaugintam maistui, tenka užsisakyti produktų ir internetu, pavyzdžiui, ėrienos, jautienos. Mielai internete panaršo, ką siūlo augintojai.

„Man viskas atrodo įdomu ir naudinga. O kad kaina didesnė, tai suprantu, kad kokybiškam maistui užauginti reikia daug darbo, meilės, kūrybos ir kitų sąnaudų įdėti“, – pripažįsta rašytoja.

Ji įsitikinusi, kad reikia mažiau būgštauti dėl klišių ir mažiau jų kurti: tiek apie kaimą, tiek apie lietuvių šaknis. Anot jos, istoriškai žiūrint, iš tikrųjų daugelio mūsų miestiečių, kuriuos būtų galima skaičiuoti kartomis, yra nedaug. Prie to prisidėjo tremtys, karai.

„Iš lietuvių kaimo yra kilę daug šviesuolių ir šviesuomenės, pavyzdžiui, ir partizaninis judėjimas, juk į jį įstraukė daugiausia kaimo jaunuoliai, vyrai. Jie ir buvo tie, kas iškovojo Lietuvai garbę“, – tvirtai kalba romano „Pro rūdijančią naktį“, kuriame daugiausia partizano Antano Kraujalio gyvenimo peripetijų, autorė.

Ji įsitikinusi, kad pasaulyje turi vyrauti harmonija. Miesto ir kaimo kultūra R. Šerelytei atrodo harmoningai viena šalia kitos. Ji neabejoja, kad reikia laikytis savo tradicijų, nepamiršti paveldo, tačiau mano, kad nereikia atsisakyti ir modernių dalykų. Tiesiog verta atsirinkti, kas tinka, kas dera, nuvalyti nuo svetimybių.

„Manau, kad žemės ūkis gali būti labai modernus – ir ne tik techniškąja prasme, bet ir pačiu sukurtu produktu. Kartais net nustembu sužinojusi, kad ūkiai Lietuvoje augina įdomius prieskonius (vien mėtų keliolika rūšių ar kt.), sraiges, svirplius. Nors esu mėsėdė, bet gailiu gyvūnų. Esu už gamtos, gyvūnų, augalų tausojimą. Jaučiu pagarbą visiems gamtos kūriniams, – dalijasi mintimis rašytoja. – Man atrodo, kad žemės ūkis ir eina ta kryptimi.“

Save juokais pristatanti kaip kaimietė mieste, o miestietė kaime, Renata Šerelytė teigia, kad žmonės šiuo metu keliasi į kaimiškąsias vietoves ieškodami erdvės, sąlyčio su gamta. „Ir man reikia basom kojom ant žolės pavaikščioti, – atvira pašnekovė.

Jos vaikams, sūnui ir dukrai, kaimas jau yra tam tikra egzotika. Kartais jų įsivaizdavimai net sukelia šypseną. Tačiau kai nelieka stereotipo miestietis-kaimietis, pasaulis tampa tik platesnis, gražesnis ir harmoningesnis.

MŪ inf.