Šiaulių r. Daugiausia ramunių Lietuvoje žydi Kairiuose gyvenančios Nijolios Kasparavičienės sodyboje. Tiesa, jos ne laukuose, o privačioje kolekcijoje. 2019 m. šis rinkinys ramunių tema pripažintas Lietuvos rekordu, tuomet užfiksuota 4 100 eksponatų.

Viskas prasidėjo apie 1971 m., kai Nijolia dar buvo mokinė. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja vaikams davė užduotį parinkti atvirukų su ramunėmis ir tekstų apie šias gėles. Nijolia rado 8 atvirukus su įvairių autorių žodžiais, pavyzdžiui, Jurgio Baltrušaičio eilės: „Ramunėle tu baltoji, kad išpuoštum mano kelią, tu iš dulkių atsistoji, skaisčiai pakeli galvelę.“

„Atvirukuose parašyta po sakinį ir Salomėjos Nėries, ir H. K. Anderseno, ir kitų autorių minčių. Tuos atvirukus suklijavau ant popieriaus lapų, apibrėžiau rėmelius, užduotį atlikau, atsiskaičiau ir juos užmiršau“, – pasakoja Nijolia.

Savo pirmuosius atvirukus iš naujo ji atrado mokydamasi Šiauliuose. Miesto pašte ji vis nusipirkdavo naujų. Tada įsigijo albumą, kuriame tilpo 80 atvirukų ir ten sudėjo visą rinkinį.

Paskui pastebėjo, kad ramunių yra ir ant muilų, dantų pastos, kremų pakuočių. Atsirado vienas kitas puodelis, lėkščių. Kolekcija pradėjo plėstis.

Didžiausias ir mažiausias kolekcijos atvirukai

Moteris juokiasi, kad kai jai suėjo tam tikra sukaktis, ji pasikvietė koleges į namus parodyti, ką sukaupė. Tuo metu dirbo Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje ir jų paklausė, gal galima padaryti parodą.

Taigi, Vaikų literatūros skyriuje ir įvyko eksponatų su ramunėmis parodos pristatymas. Kolegės labai išradingai jai talkino: sukurta įvairių personažų, prigalvota daug mįslių, improvizacijų ir vaidybos. Vėliau parodos daiktai su ramunėmis apkeliavo kai kurias kitas bibliotekas. Paskui sugulė į dėžes, įdomesni daiktai papuošė namų sienas.

Po tėvų mirties moteriai kilo mintis savo ramunes įkurdinti jų ūkinio pastato viršuje, 50 m² patalpoje.

„Galutinio rezultato nežinojau. Viską dariau su dideliu užsidegimu ir noru. Tai buvo 2011 m. Kokia spalva dažiau lentynas, tokia ir mano plaukai buvo nusidažę“, – juokiasi privataus muziejaus įkūrėja.

„Ramunynas“ 2019 m. pripažintas Lietuvos rekordu, tuomet užfiksuota 4 100 eksponatų

Vasarą ji pasikvietė būrelį bičiulių parodyti, kas padaryta. O paskui per Žolinė padarė atidarymą, per kurį savo rinkinį pavadino „Ramunynu“. Jame yra tik du daiktai be ramunių – meškiukas ir ežiukas. Kai ateina svečių į „Ramunyną“, papasakojama pasaka „Ramunėlė“ iš S. Kozlovo knygos „Meškiukas rūke“, tada ir atgyja abu personažai: vienas pasitinka apačioje, kitas – užkilus laiptais.

Eksponatų yra iš 25 šalių. Iš Italijos atsivežė pati, iš Amerikos ir Sakartvelo daiktų atvežė draugės. Viskas suskirstyta pagal pobūdį (buities ar meno daiktai, knygos, bižuterija ir kt.), suskaičiuota ir sužymėta.

Seniausias atvirukas – 1954 metų. Yra įdomių eksponatų, turinčių savo istoriją. Sukaupta daiktų, kuriuos Nijolia naudoja edukacijose, nes į „Ramunyną“ užsuka įvairios ekskursijos, moksleivių grupės.

Didžiausias popierinis išskleidžiamas ramunės žiedas yra 50 cm skersmens. Mažiausias eksponatas – pakabukas, kurio ramunės žiedas yra 0,5 cm skersmens.

Rinkinyje galima aptikti ir netikėčiausių dalykų: kaliošus, guminius batus, akinius su ramunėmis. Visas segtuvas pridėtas į pašto dėžutę primestų reklaminių lapelių, sukaupta arbatos pakuočių.

„Kai atvyksta vaikų grupės, pažaidžiame. Taip pat yra tradicija apžiūrėjus kolekciją ir nusileidus apačion gerti ramunėlių arbatą iš ramunėtų puodelių“, – apie užsiėmimus „Ramunyne“ kalba jo savininkė.

Visi eksponatai  N. Kasparavičienės rinkinyje suskirstyti pagal pobūdį, suskaičiuoti ir sužymėti

Kolekciją Nijolia 2019 m. teikė Lietuvos rekordui pripažinti. Komisija patvirtino tai kaip gausiausią rinkinį ramunių tema. Tuo metu jame buvo 4 100 eksponatų. Šiuo metu priskaičiuotume apie 4 300. Visus eksponatus moteris fiksuoja, užrašo, iš kur gavo, ar pati pirko, jei žino, nurodo ir kainą.

„Ramunynas“ inspiravo ir rimtų darbų. Surinkta daugiau kaip 80 eilėraščių, kurių turinys susiję su ramunėmis (eilėraščių, kuriuose tik minimos ramunės, yra dar daugiau), todėl N. Kasparavičienė Klaipėdos universiteto dėstytojai davė idėją – parašyti kursinį darbą „Ramunės motyvas lietuvių poezijoje“, iš jo išaugo ir magistro darbas.

„Kartais manęs klausia, kiek tai kainavo. Atsakau, kad vargiai turėčiau daugiau pinigų, jei nebūtų „Ramunyno“. Bet užtat turiu vietą, į kurią ateinu, ten man gera, džiaugiuosi kad žmonės iš čia išeina su šypsena.

Žmogus turi turėti savo medį, savo vietą. Kairiuose turime pušyną, ežerą, prie kurių mėgdavau pabūti. Kai atsirado „Ramunynas“, ateinu čia, pasėdžiu ir pati savęs paklausiu, ar pati viską čia padariau. Ir vaikai suprato mano aistrą, prisidėjo, kiek galėjo. Aštuonmetė anūkė sako, kad puoselės mano ramunes, kai aš nebegalėsiu“, – sako kolekcininkė.