Anykščių r. Akmenos, Ramuldavos miškų ir Šimonių girios apsupty įsikūrę Kazys ir Ligita Morkūnai iš karklų vytelių pina įvairius daiktus. Norėdami, kad ši sritis nenueitų į užmarštį, įkūrė Pintinių muziejų, kuriame yra ir kitų žemdirbystės atributų.

Nuo 1988-ųjų puoselėjantys sodybą Sedeikių kaime sutuoktiniai nusprendė, kad amatą, t. y. pynimą iš vytelių, kurį įvaldė patys ir jau 11 metų turi tautinio paveldo meistrų vardus, reikia parodyti visuomenei.

„Piname, dalyvaujame parodose ir kartu kuriame muziejų, kad galėtų apsilankyti ir vaikai, ir suaugusieji, ir atsitiktinai pravažiuojantieji, ir iš anksto apsisprendusieji. Vedame edukacijas, aprodome XIX a. sodybą“, – pasakoja 37-erius metus technologijų mokytoju dirbantis Kazys Morkūnas.

Visuomenei 2010 m. pristatytoje klėtyje eksponuojami sertifikuotų meistrų Kazio ir Ligitos pinti daiktai: krepšiai, saulutės, angelai, krėslai, kėdės, skrynios, ąsočiai, įvairūs indai ir net motociklas.

Pinti darbai muziejuje nuolat keičiami, nes išradingi sodybos šeimininkai vis sugalvoja ką nors nauja. Jų darbai iškeliavo į daugelį Europos šalių, JAV, Australiją, Japoniją.

Morkūnai pina iš karklų, mat jie šiuo metu prieinamiausia medžiaga, nedaro žalos gamtai. Vytelių patys neruošia, perka iš Šakių rajone įsikūrusio augintojo.

Kazys Morkūnas daugiau kaip 11 metų turi tautinio paveldo meistro vardą

„Ir jam nauda, ir mes daugiau spėjame. Jeigu ruoštume žaliavą, daugiau nieko nespėtume“, – paaiškina K. Morkūnas.

Paklaustas, kaip kilo mintis kurti muziejų, K. Morkūnas atvirauja: „Kas, jei nei aš. Kas nors turi daryti edukacinį darbą, su žmona norime, kad pynimas išliktų.

Mūsų mokinė pernai Lietuvos moksleivių liaudies darbų konkurse „Sidabro vainikėlis“ užėmė antrą vietą nupynusi skrynią. Šiemet taip pat ruošiame vieną mergaitę – 11-tokę. Ji pina bučių. Su pradinuke iš Antano Vienuolio mokyklos piname lesyklėlę. Stengiamės, kad neišnyktų mūsų tradicijos ir praeitis. Kad visuomenė žinotų, kaip anksčiau gyventa.“

Vasario pabaigoje arba kovo pradžioje vyksta Anykščių krašto tautodailininkų paroda, kuriai Morkūnai visada ruošiasi atsakingai. Ligita jau nupynė vazą ir du didelius dubenis iš žalių vytelių, o Kazimieras – vieną didelę ažūrinę pintinę, skalbinių dėžę, dar senoviškai pins skrynutę. Kai kurie daiktai keliaus ir į Kaziuko mugę. Ten paklausiausios pintinės.

Pintinių muziejuje ekspozicija vis keičiasi: kai vieni daiktai iškeliauja, atsiranda naujų

K. Morkūnas sugalvoja ir įdomesnių pritaikomų dalykų, pavyzdžiui pernai nupynė tarsi kuprinę (su medžiaginiais diržais) ant pečių užsimesti, kaip pats sako, grybams rinkti.

Jis neslepia – pynėjų liko mažai. Tai amatas, kurio darbai neilgalaikiai, mat po kiek laiko sudyla, supūna. Tačiau norinčiųjų išmokti vis atsiranda. Pernai pas Morkūnus viešėjo 2 merginos, nes daugiau nerado, kas išmokytų pinti.

Nors gyvena Anykščiuose, vasaras leidžia Sedeikiuose, juk pedagogai turi 2 mėnesius atostogų.

Ir pati sodyba yra tarsi etnografinė, su dūmine pirtele. Tebestovi ne tik minėta klėtis, bet ir aukštaitiška gryčia, kalvė, klojimas, kuriame paprastai Morkūnai veda edukacijas ir moko pynimo.

„Stengiamės išlaikyti XIX a. pab.–XX a. pr. dvasią, nieko nerekonstravome. Ir stogų, ir kitos konstrukcijos išsilaikiusios senos. Iš tiesų nedaug dabar kur galima pamatyti tokios autentiškos liaudies architektūros. Senojoje gryčioje išliko duonkepė, kamara, miegamasis su senovinėmis lovomis, stovi kraičio skrynia“, – apie įkurtos muziejaus autentiškumą kalbėjo pynėjas.

Klojime eksponuojami naudoti žemdirbių daiktai. Tarp jų galima rasti tekėlą, įrankių grūdams malti, linams minti. Stovi kuliamoji. O kur dar darbo įrankiai, smulkesni rakandai: lygintuvai, ližės, grėbliai, lempos, net laikrodžiai, svarstyklės, siuvimo mašinos. Yra apie 150 metų senumo daiktų.

Nemažai surinkta vežimų, paskutinysis atkeliavo vos prieš kelias savaites. Praėjusių metų rudenį padovanotos arkliais kinkomos rogės, kurias K. Morkūnas planuoja kitaip perdėti, gražiau eksponuoti.

„Atvažiuoja visiškai miesto žmonių, nemačiusių kaimo gyvenimo. Tad jiems viskas kelia nuostabą“, – atvirauja sodybos šeimininkas.

Jis prikaupė ir naujesnės įrangos, kurios jaunoji karta nėra mačiusi: radijo imtuvų, senų televizorių (1959 m.), telefonų. Visa tai lankytojams leidžiama paliesti, net buvo atvažiavę aklieji ir silpnaregiai.

Atvykę lankytojai klojime gali apžiūrėti ir daugybę senųjų radijo imtuvų, televizorių

K. Morkūnas – Anykščių vyrų vokalinio ansamblio „Varius“ narys, gieda Andrioniškio bažnyčios chore, lydėdamas ekskursijų grupes visada padainuoja kelias liaudies dainas.

„Svarbiausia – pabendrauti, pašnekėti, padainuoti, išgirsti. Tad mes ir norime išlaikyti, puoselėti, rodyti. Kartais žmonės sako, kad nenupins, sunku, bet užsikabinę negali sustoti“, – juokiasi vienintelio Europoje pintinių muziejaus įkūrėjas ir šeimininkas.