Kaunas. Portalo manoūkis.lt pašnekesių ciklą su žinomais kultūros, mokslo, meno žmonėmis tęsiame su profesoriumi, biologijos mokslų daktaru Albertu SKURVYDU, buvusiu ilgamečiu Lietuvos sporto universiteto rektoriumi.

Albertas Skurvydas, kilęs iš Skuodo rajono, jautriai prisimena savo dienas kaime, jaunystę, sunkius ir lengvus darbus. Šiuo metu moksline patirtimi jis dalijasi keliuose Lietuvos universitetuose, didelį dėmesį skiria naujiems sporto ir mitybos mokslams, pratimams suprasti ir tyrinėti, gilinasi į galvos smegenų veiklą, jų įtaką raumenų funkcionavimui,neuroreabilitacijos technologijas. Ypač domisi judėjimo svarba, rengia vaikų nuo 1 iki 18 metų amžiaus optimalų fizinio ir sportinio ugdymo modelį.

Nors tėvų jau seniai nebėra, kaime dar gyvena daug A. Skurvydo giminių. „Manyje viskas liko, kuo toliau, tuo labiau su malonumu prisimenu savo dienas kaime: ir sunkius, ir lengvus darbus, viską. Apie kaimą žinau daug“, – sako mokslininkas.

Įdomu, kad kažkam vasara – atostogos

Sovietmečiu tėvai labai stengėsi išlaikyti bent kelias karves. Tai buvo šeimos pragyvenimo šaltinis. Šieną tekdavo šienauti miške, grioviuose. „Kai prasidėdavo vasaros, mane, kokių 15–16 metų paauglį, tėvas keldavo 5–6 val. ir vesdavosi prie šieno – pjauti, vartyti, krauti. Tėvai jaudinosi dėl šieno, baiminosi, kad lietus nesulytų. O to šieno būdavo daug, tad reikėjo skubėti“, – A. Skurvydas prisimena darbingas vasaras.

Šienavimas buvo sunkus darbus. Be to, po pietų visi eidavo dirbti kolūkio darbų. Paaugliams ten būdavo smagu, nors sunku taip pat. Taigi, kaime buvo rūpesčiai ir rūpesčiai, darbai ir darbai. Tik pradėjęs studijuoti universitete, jau būdamas suaugęs, suprato, kad vasarą kažkam yra atostogos, kažkas važiuoja į Palangą ilsėtis. Juk vasarą kaime buvo pats darbymetis.

„Dar ir dabar išlikusi nuostaba, kai supratau, kuo kaimo žmonės skiriasi nuo miesto. Kai buvau jaunuolis, man net širdį skaudėdavo, kaip miestiečiai taip gali daryti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba profesorius.

Dabar pasikeitė požiūris, žmogus dirba sau. A. Skurvydo giminaičiai turi ūkius, kai kurie ir 100 ar 200 hektarų. Anot jo, po Nepriklausomybės praėjus 30 metų, jie pasijautė šeimininkai, pradėjo sakyti, kad jau gali ir pailsėti. Viskas tapo lengviau.

Mokslininko vaikystėje kaimas turėjo tokį didelį ir galingą tvenkinį. Prie jo vasarą kiekvieną vakarą rinkdavosi apie 20–30 vaikų. Tai buvo geriausias bendravimas. Vaikai ten sportavo, degino laužą, kepė bulves. Tas tvenkinys buvo fantastiškas dalykas vaikams socialine prasme.

Kaimas brenda iš duobės

Prakalbus apie mokslinių tyrimų sritį – judėjimo įtaką žmogaus sveikatai – A. Skurvydas pabrėžia, kad didžioji dauguma žmonių kaime, ypač vyrai, fizinį aktyvumą susirenka per buitinę veiklą natūraliai judėdami: sode, darže, laukuose (kas samdomas, kas šeimininkas). Tad jiems fizinio aktyvumo netrūksta.

„Pagal mūsų tyrimus, moterys mažiau juda, o vyrai kaime natūraliai turi fizinės veiklos. Tačiau 15–20 metų tendencijos rodo, kad judėjimo aktyvumas ir kaime pradeda ryškiai mažėti, dažniausiai dėl įvairios padedančios technikos, – pabrėžia A. Skurvydas. – Pavyzdžiui, tingi pasivaikščioti, jeigu iki parduotuvės 1,5 km, jau reikia važiuoti su mašina. Žmonės neturi žinių, supratimo, kad judėjimas labai naudingas sveikatai. To supratimo ir mieste žmonės neturi, o kaime žmogui pabandyk paaiškinti, kad sportuoti ir judėti yra sveika. Tai pas juos galvoje yra sena sena mintis: „Mes tiek prisisportuojam, kad tu tik nepasakok.“

Profesorius net neabejoja, kad kaimas brenda iš duobės, kuri buvo atsiradusi iškart po Nepriklausomybės atgavimo ir visų virsmų. Kai daug kas neteko darbo, nesugebėjo įsisavinti savo žemės, kai pradėjo nykti kolūkiai. Girtavimo mastas buvo labai didelis. Jaunimas labai nusigerdavo.

„Pažįstu ne vieną žmogų, net klasės draugų, kurie mirė nuo alkoholio. Tačiau tai vyko prieš maždaug 25-erius metus. Dabar atsigauna, stojasi ant kojų ūkininkai, siekia dirbti ir užsidirbti, jie gali priimti kitus į darbą. Visai gerai, kad jaunimas pakėlė galvas, nestovėjo vietoje, padirbėjo užsienyje, o dabar grįžta į savo kaimą ir pradeda statyti savo namus, padeda tėvams, reguliuoja savo buitį. Kaimas visiškai nebėra toks, koks buvo pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį – ir biednas, ir nemotyvuotas, ir nusivylęs, ir depresuotas. Dabar tikrai einama teisingu keliu“, – atviras savo kaimo palaikytojas.

Kaimo vaikas geba labiau susikaupti

Senais laikais buvo paniekinamas priežodis – „tu kaimietis“. A. Skurvydas džiaugiasi, kad kokį dešimt metų jis nevartojamas blogąja prasme. Profesorius paaiškina ir šiomis dienomis jau beveik išnykusį fenomeną, kai žmonės gyveno atskiruose nutolusiuose vienkiemiuose, sodybose, vaikai augo tik tarp savo brolių, seserų, tėvų ir senelių. Jų socialinis bendravimas buvo mažas. Tad tokie vaikai, nuvažiavę į miestą, nuo kitų skyrėsi kaip diena ir naktis. Jie mažiau bendravo, neišmanė visokių gudrybių, nesugebėdavo palaikyti kompanijos, galų gale jiems jos nelabai ir reikėjo.

„Aš to nepatyriau, nes buvau sportininkas, daug sportavau, buvau aktyvus. Be to, negyvenau vienkiemyje“, – konkretizuoja mokslininkas, paaiškindamas, kad tie vienkiemių vaikai iš savo gyvenimo būdo ir laimėdavo: galėjo daugiau laiko skirti mokymuisi, gebėjo labiau susikaupti, mažiau dalyvavo susibūrimuose, draugų iškilmėse.

Anot jo, iš jų išaugo labai daug mokslininkų. Gal per anksti subrendę, bet buvo tie, kurie galėjo dirbti visą gyvenimą. Nors iš pradžių galbūt iš jų pasijuokdavo bendraamžiai.

Dabar A. Skurvydas, nuolat bendraujantis su jaunimu, pastebi, kad skirtumas visiškai minimalus. „Kai labiau su jaunu žmogum įsišneku, aš įžiūriu tą skirtumą, bet apskritai jo beveik nėra, – teigia profesorius. – Pats būdamas dėstytoju pastebėjau, kad kaimo vaikai nuoširdesni, jie nenori pyktis, nenori atsikirsti.“

Per didelis kultas išorei

A.Skurvydas prisipažįsta, kad vertina ir gerbia paprastus, atvirus, nuoširdžius, darbščius ir kantrius žmones. Labai nemėgsta dviveidystės, puošnumo, mandrybių, dirbtinių kultūrų vaikymosi.

„Man tai svetimi dalykai. Pavyzdžiui, ėjimas į teatrą vien dėl to, kad būtų galima pasigirti, jog lankeisi madingame spektaklyje. Dirbant Sporto universiteto rektoriumi skambindavo ir kviesdavo į teatrą, nes būtinai reikia pamatyti svarbų spektaklį. Ne kartą esu pasakęs, kad man svarbiau paskaityti originalią knygą, negu Jūsų teatrą pamatyti, nes ten iškraipoma“, – griežtas A. Skurvydas, mėgstantis paprastumą ir aiškumą.

Būdamas žemaitis jis nevengia kritikuoti pačių žemaičių dėl jų užsispyrimo, netikėjimo mokslu, kad ir ką sakytum.

„Jeigu išsamiau – tai žemdirbystė, kaimietiškumas blogąja prasme pasireiškia tuo, kad žmonės priešinasi pažangai, mokslui, inovacijoms, naujoms technologijoms, abstrakčioms mintims, ypatingiems kultūros pasiekimams. Labiau linkstama link paprastų dalykų: „Ką jūs čia mums šnekat, reikia dirbt žemę, sodint svogūnus, rūpintis, kad lašinių būtų“, žodžiu, viską suveda tik į paprastus dalykus: duona, sviestas, mėsa. Štai, čia yra tikra. Iš dalies tai yra teisybė“, – svarsto A. Skurvydas, įvardydamas, kad visos žmonijos problema, jog mes gyvename tik materialiuoju atpildu čia ir dabar.

Jam atrodo, kad tuštybių tuštybė rūpintis, kieno namas didesnis ar drabužis puošnesnis. O juk geriau knygą paskaityti, nei kaimyną apgauti. Geriau sūnų pamokyti gyvenimiškos išminties, nei už kiekvieną dešimtuką duoti eurų.

Anot mokslininko, svarbu skirti dėmesį vaikų išprusinimui, tolerancijos ugdymui, giminės kultūros puoselėjimui, kad mes labiau bendrautume, vienas kitą palaikytume, kad vertybės įsirašytų tautos charakteryje.

Profesorius piktinasi visame pasaulyje dominuojančiu materialiuoju kultu ir kad sunkiai pakylame iki pažangos, abstrakcijų, idėjų. Neatsitraukiam nuo to, kas buvo prieš 100 metų. „Materialinis kultas čia ir dabar man atrodo kaip absurdas. Gal labiau dėl to, kad aš mėgstu knygas. Dėl to ir esu mažuma“, – atviras A. Skurvydas.

Paklaustas, iš kur toks charakteris, profesorius nenuneigia ir savo genų. Buvęs vienas dėdė, kuris senais laikais knygas kaime skaitė, buvo keistuolis tylenis. Tačiau kaip svarbiausią dalyką buvęs Sporto universiteto rektorius pabrėžia, kad vaikystėje gyveno tame pačiame name, kur buvo pradinė mokykla.

Kai pamokoms pasibaigus vaikai išeidavo iš mokyklos, A. Skurvydas likdavo klasėje, kurioje būdavo sudėti įvairiausi įrankiai, gaubliai, žemėlapiai, ir sklaidydavo, vartydavo knygas, žemėlapius, vedžiodavo upes gaublyje, apžiūrinėdavo visokius instrumentus.

„Mokykloje gyvenau ir greitai įgijau meilę mokslui, kantrybę. Net ir pirmokas būdamas spręsdamas kokį nors matematikos uždavinėlį turėjau įgimtą atsakomybės bruožą, norėjau būti geriausias klasėje, galėjau visą dieną po pamokų pasiliki, kad tik kitą dieną būčiau geriausias. Kad gražiausiai parašyčiau, geriausiai apskaičiuočiau. Labai anksti išsiugdžiau darbštumą, – prisimena A. Skurvydas. – Kaime būdamas aš mėgau vienas pats iškeliauti į gamtą. Mėgau vienatvę, atsigulti pievoje ir žiūrėti į debesis, pasvajoti, mąstyti, galvoti.“

Mokytojai, o vėliau ir dėstytojai pastebėjo vaikino darbštumą, polinkį mokslui, skirdavo vis sunkesnes užduotis. Taip jis liko universitete, kuriame tapo visų gerbiamu rektoriumi. „Gerbiu mokslą ir mokslininkus, o pats viską pasiekiau per darbą“, – atviras Albertas Skurvydas.

MŪ inf.