Paslaptinga vasaros saulėgrįžos šventė
2020-06-23
shutterstock.com nuotr.

Kaunas. Trumpiausia naktis ir vasaros saulėgrįžos šventė Rasos, su krikščionybės atėjimu pavadinta Joninėmis ir švenčiama birželio 24-ąją, nuo seno apipinta burtais, magija, ateities būrimais, derliaus saugojimo apeigomis.

Kaip šiandienines Rasas (Jonines) švenčia ūkininkai ir ūkininkės, kuriems tėvai suteikė Jono, Janinos vardus.

Rasų šventė ypatinga, nes švenčiama ilgiausią dieną, kai gamta ypač klesti, viskas aplinkui vešliai auga. Daugiausia dėmesio per šventę anksčiau skirta derliui, duodančiam kasdienę duoną, apsaugoti nuo krušų, sausrų, kitų gamtos stichijų, blogų dvasių ir raganų.

Linas Agro 20 09 01

„Senovės žemdirbys, bijodamas grėsmingų gamtos jėgų, tuo metu melsdavosi, aukodavo aukas, prašydavo dievų apsaugoti derlių, kad šeima neliktų be duonos“, – rašo Pranė Dundulienė knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“.

Gamtos ir augmenijos klestėjimo laikotarpiu moterys ir merginos rinkdavo žolynus, turinčius gydomosios galios, ir tikėjo, kad tuo laiku jų galia dar labiau atsiskleidžia. Ir dabar dar sakoma, kad vaistinių augalų reikia prisirinkti iki Švento Jono. Iš pievų augalų taip pat pindavo vainikus. Tie žolynai buvo vadinami kupolėmis.

Latvijoje kupolėmis buvo laikomos žolės, kurios sužydį per saulėgrįžą: lipikai, diemedžiai, bitkrėslės, aguonos, jonažolės, kiečiai, dobilai, valerijonai.

Mažosios Lietuvos merginos per Jonines apipindavo vainikais ar papuošdavo žolynų puokštėmis kartį. Linksmindamiesi tą kartį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių lauko, ar prie vartų, pro kuriuos buvo vežami javai, ir saugodavo, kad iki šventės pabaigos, t. y. dvi naktis ir vieną dieną, jos nepavogtų vaikinai. Besaugodamos kopolę, merginos dainavo kupolinių dainas, o išsaugotas gėles nuo karties nuimdavo ir lygiom dalim pasidalindavo. Buvo tikima, kad tie žolynai turi didelę gydomąją galią, jais esą galima apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, raganų.

Laužų kūrenimas, paparčio žiedo ieškojimas

Vienas iš svarbių vasaros saulėgrįžos komponentų buvo laužų kūrenimas. Juos senovėje, anot P. Dundulienės, kurdavo ant būsimojo rugių lauko, t. y. ant pūdymo. Taip buvo siekiama magiškai pagerinti derlių. Aplink laužą šokdami žmonės giedodavo apeigines giesmes, garbindami Saulę, Mėnulį, augmeniją.

„Prie Joninių laužo, panašiai kaip per Sekmines, buvo žaidžiami vestuvių žaidimai, – rašo P. Dundulienė. – Erotinio pobūdžio žaidimai turėjo magišką galią padidinti augmenijos, sodų, javų ir kitų augalų derlių.“

Rasų šventės kulminacija – ieškoti paparčio žiedo. Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos direktorė Birutė Vagrienė teigia, kad gilią naktį pražystantis stebuklingas paparčio – augalo, kuris niekada nežydi – žiedas yra ne tik Rasų šventės, bet ir apskritai esminis viso baltų pasaulėvaizdžio mitas.

„Galėjo mūsų protėviai manyti, kad papartis auga iš „perkūno sėklos“, kurią žaibo paberta ir supurenta žemė dosniai augina. Tikima, kad paparčio žiedą – didžiausią laimės simbolį – gali rasti tik labai stiprios valios, ryžtingas, pasiekęs psichinę ir fizinę brandą žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta paukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas, skaito mintis, mato pakastus turtus“, – sako B. Vagrienė.

Jonas Jono iš Jonavos rajono

Jonava garsėja kaip Jonų respublika. Pernai jubiliejinį 30 kartą surengtoje šventėje kaip ir kasmet netrūko tradicinių ir naujų renginių: pavyzdžiui, vyko vartų apėjimo apeigos, linksmybės Jonų sodyboje, ristynių čempionatas Jono taurei laimėti, buvo pristatyti senieji amatai, koncertavo ne tik Jonavos kolektyvai, bet ir žymiausi visos Lietuvos atlikėjai. Prieš vidurnaktį siekta Lietuvos rekordo – daugiausiai vienu metu paleistų tradicinių Joninių vainikėlių viename vandens telkinyje.

Jonas Mickevičius, ūkininkaujantis Jonavos r. Žeimiuose, sakėsi šiemet Jonines švęsiantis gimtajame miestelyje, nes čia stipri bendruomenė, kurios iniciatorius yra veiklus narys Gintaras Stašionis, tad ir šventė žada būti graži, o bendruomenę reikia palaikyti. Šventėje skambės dainos, bus pinami vainikai, bus galima lengvai pasportuoti, netrūks kitų atrakcijų, tarp kurių, žinoma, Joninių laužas ir naktišokiai.

Kiekvienais metais J. Mickevičius švęsdavo ir stengdavosi dalyvauti pačioje Jonavoje vykstančiose Joninėse. Čia Jonai pagerbiami pintais ąžuolų vainikais. Paklaustas apie paparčio žiedą, vyriškis nusijuokia ir tarsteli, kad savo paparčio žiedą jis jau seniai rado – prieš 30 metų.

Jono tėtis taip pat garbingai nešiojo Jono vardą, ir nors paties ūkininko sūnus Irmantas, tačiau jis tęsia tradiciją ir savo sūnų, Jono anūką, taip pat pakrikštijo Jonuku.

J. Mickevičius kartu su sūnumi šiuo metu dirba 300 ha žemės, ji daugiausia nuomojama. Augina kviečius, miežius, rapsus, žirnius, pernai augino pupų.

Ūkininkauja apie 15 metų, baigęs mokslus iš pradžių dirbo Žeimių bendrovėje, po to, kaip pats sako, pradėjo viską nuo nulio. „Yra tekę ir garaže pasėdėti iki 3 val. nakties, kad turėčiau reikalingą techniką, – pasakoja Žeimių ūkininkas. – Radau nereikalingą metalo gabalą, pažiūrėjau, kad galima iš jo kažką naudingo padaryti ir dariau. Taip pamažu ūkininkavimas ir išsirutuliojo, technikos atsirado.“

Šiuo metu ūkininko technikos bazėje yra 2 kombainai, 4 traktoriai, bet pradžia buvo nelengva. Viską kūrė savo rankomis, aplinkybės vertė suktis iš padėties. „Gal tai neteisingas kelias, gal tie, kurie ėjo į bankus, daugiau laimėjo? – svarsto Jonas. – Jeigu nori kurti gyvenimą, turi kažką daryti.“

Dukra Justė dirba Kaune banke ir nenorėtų grįžti prie žemės darbų. Sūnus Irmantas, be ūkininkavimo, dar dirba priešgaisrinėje tarnyboje, tačiau spėja suktis ir ūkyje.

Paklaustas, ar vardas jam turi kažkokią ypatingą prasmę, Žeimių ūkininkas atsako taupiai paprastai. „Koks vardas duotas, tokį ir turi nešioti. Bet manau, kad vardą reikia išlaikyti, būti garbingam“, – apibendrina Jonas.

Joninės suburia artimuosius

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Širvintų biuro augalininkystės konsultantė Janina Ona Gečienė pasakoja, kad mama labai norėjo dukrelę pavadinti Janina, o močiutei gražus vardas buvo Ona, tad dabar ji turi du vardus ir švenčia abi dienas, tiesa, dažniau vis dėlto linkusi prisistatyti Janina.

„Kadangi šiais laikais Jonų mažėja, draugai ir giminės, per daug neklausinėdami, man praneša, kad atvažiuos per Jonines, – juokiasi J. Gečienė. – Žmonės, kurie nori pabūti kartu, ima ir suvažiuoja. Šventė būna suneštinė. Svarbu pabūti ir pabendrauti. Ir tai vyksta 40 metų.“

Konsultavimo tarnybos Širvintų biuro augalininkystės konsultantė Janina Gečienė

Tokią gražią tradiciją puoselėjantys J. Gečienės draugai ir artimieji renkasi su šeimomis. „Manau, prabanga yra turėti žmones, kurie tiek metų neužmiršta ir apsilanko. Jau dabar renkamės keliom kartom. Prieš 40 metų būdavom tik mes 20-mečiai, o dabar po truputį atsirado vaikai ir anūkai, tad ir jie įsitraukia, nors ir keista, visiems būna smagu“, – savo šventę gražiai pristato LŽŪKT augalininkystės konsultantė.

Susibūrimas nebūna tik pasisėdėjimas, visi sugalvoja atrakcijų: tai ir maudynės vidury nakties, ir šokiai, ir paparčio žiedo ieškojimas. Štai čia daugiausia įsitraukia mažieji šventės dalyviai, nes vaikams labai norisi kokios nors intrigos.

„Paprastai sutemsta apie pusę dvylikos nakties, tai vaikai, kurie dar prisilakstę, prisidūkę nemiega iškritę, nori ko nors įdomaus, – dalijasi savo sumanymais Janina. – Tai mes paleidžiam į kokią kūdrą ar upę dubenėlyje įstatytą žvakę ar kažkur į medį įkeliam mirksinčią lempelę, šalia būna šokoladukas ar saldainiukas, bet vaikams svarbiausia ne tai, jie trokšta rungtyniauti, kas pirmas pamatys tą „paparčio žiedą“. Tad visi pasileidžia ieškoti.“

J. Gečienės giminėje yra trys pusseserės Janinos, buvo ir dėdė Jonas, mamos brolis, dabar jau miręs. O vidurinėje mokykloje, kur mokėsi būsimoji agronomė, vienoje klasėje buvusios net trys mergaitės Janinos. Anot pašnekovės, matyt dėl to, kad ten daugiausia vaikų buvo iš kaimo vietovių.

Vidurinę mokyklą Janina baigė Vilniuje, nors yra kilusi iš ten kur dabar ir dirba – iš Širvintų rajono. „Arti nebuvo vidurinės mokyklos, reikėjo važinėti autobusais, kadangi aš atrodžiau gabi, tai tėvai nutarė mane leisti į Vilniuje įsikūrusią mokyklą internatą, kur buvo sustiprinta matematika ir fizika. Aš baigiau tą klasę, dauguma mano klasės draugų, kurie buvo gabūs mokiniai, įstojo į universitetus studijuoti šių dalykų. O man nutiko štai kas: fizikos mokytoja, kurią labai mylėjome, vieną kartą ištarė tokius žodžius: „Jeigu Jūs atėjote į šitą mokyklą, vadinasi, esate tiksliukai, o jeigu galvojate būti kokiais nors agronomais, tai jums čia ne vieta“, – dabar linksmai ir nuotaikingai prisimena savo profesinį kelią konsultantė.

Tie žodžiai Janinai įstrigo į širdį, ji užsigavo. Tad, kaip pati sako, iš pykčio įstojo į agronomiją, juo labiau, kad buvo kilusi iš kaimo. Niekada nesigailėjo savo pasirinkimo, priešingai, džiaugėsi, nors buvo ir sunkių laikotarpių. Kai vaikai augo, Janina liūdnai tarsteli, kad pasitaikydavo, jog juos rytais palikdavo dar prie užrakinto darželio, nes reikėdavo labai anksti skubėti abiem su vyru į darbus. „Mes buvom prapuolę ir prapuolę visas vasaras darbuose, – apibendrina ankstesnius laikotarpius J. Gečienė. – Vaikai užaugo, džiaugiuosi, kad dirbu Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, čia, galų gale, karjeros pabaigoje yra darbas „prie dūšios“, nereikia dirbti naktimis ir persitempti.“

Baigdama pasakojimą, moteris priduria, kad ji nemėgsta didelių susibūrimų, taip pat ir viešų Joninių, labiau vertina artimų ir brangių žmonių draugiją. Kartu siunčia šiltus linkėjimus visiems Lietuvos Jonams ir Janinoms.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ar reikia riboti tiesiogines išmokas (nustatyti „lubas“)?
Orai