Ona ir Jokūbas atneša rugių pėdą
2020-07-24
shutterstock.com nuotr.

Kaunas. Baigiantis liepai seniau pamažu baigdavosi ir visi didieji, sunkieji žemdirbių darbai. Oninės ar Jokūbinės, švenčiamos liepos 25–26 d., kartu yra ir rugiapjūtės pradžia. Apie šventimo tradicijas ir vardo sąsąjas su gyvenimiškomis veiklomis pasakoja manoūkis.lt pašnekovės.

Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė, siedama Onines, Jokūbines ir rugiapjūtės pradžią, teigia, kad fenologiniai reiškiniai, tokie kaip rugiapjūtė, neturėjo ir negali turėti pastovių datų, nes yra nuo daug ko priklausomi. Rugiapjūtės laikas pagal senąjį kalendorių būdavo nuo Škaplierinės (liepos 16 d.) iki Oninių (liepos 26 d.). Etnologai teigia Onines buvus rugiapjūtės pabaigtuvėmis.

„Būna, kad vėluoja pavasaris ir vasara šiek tiek pasislenka. Tad ir rugiapjūtė senovėje neturėjo labai tikslios datos, – pasakoja muziejininkė. – Data atsirado su krikščionybės įsigalėjimu. Mano girdėtas vienas senesnių posakių, kad rugiapjūtę pradėdavo tuomet, kai einant su kepure ir ja perbraukus per rugių varpas, prikrinta nemažai grūdų. Vadinasi, laikas pjauti. Jei suvėluosi, viskas iškris žemėn ir neturėsi duonos.“

Duona ir vardinės

Atėjus krikščionybei, vėlesnės šventės, šventųjų vardadieniai, užklojo senesnę sanklodą.

V. Olechnovičienės teigimu, vienam krašte Prapjovas (pirmoji pjūties diena, kai su apeigomis būdavo apeinami rugiai, palaiminama rugiapjūtės pradžia) darydavo per Škaplierinę, liepos 16-ąją. Oninės (kaip ir  Škaplierinė) – konkreti data – liepos 26-oji, tačiau jeigu liūtis, tai kokia rugiapjūtė“, – juokiasi V. Olechnovičienė. Krikščionys stengėsi laikytis ir Dievo įsakymo „Sekmadienį švęsk.“

Kaip vieną iš šmaikštesnių likusių senųjų posakių, be „Ateina Onutė su šviežia duonute“, muziejaus darbuotoja pamini: „Šventa Ona bagota su duona, su uoga, bet su subine nuoga“. Tai reiškia, kad šviežios duonos per Onines jau gali išsikepti, kad jau uogos prisirpo, tačiau linai dar tik auga.

Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė (nuotr. viršuje) kviečia visus sekmadienį (liepos 26-ąją) apsilankyti muziejuje vyksiančioje Oninių ir rugiapjūtės šventėje

„Vardadieniai pas mus labiau švęsti pradėti tik XX a. pradžioje. Onos, kaip Marijos motinos ir Jėzaus Kristaus močiutės, vardas buvęs populiarus Lietuvoje, – dalijasi žiniomis V. Olechnevičienė. – Tad ir Oninės buvo plačiai švenčiamos, įvairių bažnyčių parapijose minėtos iškilmingai, su atlaidais. Šalia Onos tuo pačiu metu vyksta ir Jokūbo (vieno iš Kristaus apaštalų) atlaidai (šv. Jokūbo – liepos 25 d.), pavyzdžiui, Švėkšnoje, Žiežmariuose.“

Posakių likę ir su Jokūbo paminėjimu. Pavyzdžiui, „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbon žiūrės“. Jokūbinės kaimo darbų rate – tai rugiapjūtės pabaigtuvės. Pavėlavus rugius nukirsti, iš varpų grūdai žemėn išbyra. Tad dažnai realus gyvenimas tiek anksčiau, tik dabar diktuoja savo taisykles.

Pagal senuosius tikėjimus per Jokūbo vardines negalima nieko laukuose dirbti, rugių pėdų į klojimą vežti, nes perkūnas trenks ir visą derlių pelenais pavers. Iš tos dienos oro spėti kiti orai – jei tądien giedra, žiema bus šalta ir gili, jei lis – ruduo būtų šlapias ir prastas, neverta tikėtis ir riešutų, nes jie bus labai sukirmiję.

Rugiapjūtės papročiai

Ruginė duona iki šiol lietuviams yra sakralus simbolis. Todėl rugiapjūtę ir pradėdavo, ir baigdavo su apeigomis. Įdomu tai, kad ilgus amžius rugius pagal tradicinį paprotį pjaudavo namų šeimininkė, todėl nuimant derlių moteris buvo svarbesnis asmuo. Kai pjautuvą pakeitė dalgis, pagrindinė darbo jėga per javapjūtę tapo vyrai.

Seniau į prapjovų lauką šeimininkė nešdavosi duonos, sūrį ir druskos. Į pirmąjį pėdelį buvo dedama duonos plutelė, apibarstyta druska. Grįžusias iš laukų pjovėjas sutikdavo su duona ir druska sakydami, kad sena duona susitinka su nauja.

Anot etnologės Pranės Dundulienės, rugiapjūtės pabaigtuvėse išliko aiškūs duonos aukojimo rugių dievybei ar javų dvasiai pėdsakai. Lietuviai tikėjo, kad pjaunant rugius derliaus dievybė traukdavosi į nenupjautą rugių plotą, o baigiant pjauti – ji įeidavo į paskutinį pėdą, ypač jo varpas.

Lauke palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo „jievarą“ – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku. Taip tarsi sakydavo, „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegu kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“ O dainos apie „jievarą“ rodo, kad tai mitinio Pasaulio Medžio–Visatos ašies įvaizdis. Kartu ir tiltas tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, kur gyvena protėvių vėlės, padėjusios išauginti derlių.

Vėlesniais laikais „jievaro“ nebepindavo, atsirado pabaigtuvių vainikas. Jį laikydavo iki kitų pabaigtuvių. Įteikus vainiką, prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą apliedavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo.

Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė Vida Olechnovičienė priduria, kad dažnai šiaudas prilyginamas kūnui, o grūdas – sielai. „Anais laikais žmonės panaudodavo viską, dėl ko prakaitą išliedavo, – sako V. Olechnevičienė. – Tad šiaudai buvo naudojami ir stogams dengti, ir dirvai tręšti, ir namų puošybai kaip sodai, ir papuošalams gaminti. Net ir birbynėlės iš paprasčiausio šiaudelio gamintos. Aš turiu ją ir mokausi pagaminti, jei išmoksiu, ir kitus pamokysiu. Šiaudų panaudojimo įdomybes pristatysime viename iš Aukštaitijos kaimo  kluonų, kuriame rengiame ir įvairiausių rugiapjūtės darbo įrankių parodą bei pasakojimą apie juos“.

Ji taip pat priduria, kad viena iš įdomybių yra likusi ir kaip anksčiau skaičiuodavo, koks bus derlius. Nuskindavo bet kurias septynias varpas, suskaičiuodavo, kiek varpoje yra grūdų, ir padalinę iš 7 sužinodavo, kelintą grūdą gaus. Taip nustatydavo.

Baigdama pokalbį muziejininkė kviečia visus ateinantį sekmadienį (liepos 26 d.) nemokamai apsilankyti Lietuvos liaudies buities muziejuje vyksiančioje Oninių ir rugiapjūtės šventėje. Susirinkusieji galės pabandyti pjauti su pjautuvais, kulti, malti ir net ant šiaudais paklotos lovos prigulti....

Pirmą kartą galvojama kluone pasekti pasaką, kuri dalyviams leis pabūti ne tik klausytojais, bet ir veikėjais. Laukia ir intriga – bus galima pasimatuoti ypatingą šiaudų kepurę. Ji liks tam, kuriam tiks.

Dainavimas padeda ir dirbti, ir ilsėtis

Viena iš žurnalo „Mano ūkis“ autorių, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) vyresnioji mokslo darbuotoja biomedicinos mokslų daktarė Ona Auškalnienė, paklausta apie vardą ir kaip jį gavo, tik nusijuokia, kad jokių istorijų nėra ir ji nežinanti, kaip tėvai sugalvojo ją, vyriausią iš keturių dukrų, pavadinti Ona. Tačiau baigdama pokalbį dėkojo už postūmį daugiau pasidomėti savo vardu.

Nors Ona tapo be išankstinių nuostatų, be, kaip kartais nutinka, giminės moterų tradicijos, mokslininkė glaudžiai susijusi su žemės ūkiu, ne tik rašo mokslinius ir mokslo populiarinimo straipsnius, bet dalyvauja ir laukų vertinime, kitoje veikloje. Taip pat jau daugiau kaip 30 metų dalyvauja, o šiuo metu ir vadovauja Akademijos (Kėdainių r.) kultūros centro folkloro ansambliui „Seklyčia“.

Moteris prisimena, kad buvo laikotarpių, kai Onines švęsdavo, vainikus pindavo ir varduvininkėms dovanodavo, ansamblis susirinkdavo specialiai ta proga padainuoti. „Dabar kuo toliau, tuo mažiau kreipiu dėmesio ir į vardą, ir į šventes. Ir laiko vis mažiau randam šventėm, – tarsteli O. Auškalnienė. – Galiu pasidžiaugti, kad šiais metais per mano vardo dieną bus vienos ansamblietės 80-metis, tad susibursime draugėn ir kartu paminėsim, mes ruošiame siurprizų ir smagų pasibuvimą. Dar vieną gražų prisiminimą su Oninėmis esu išsaugojusi, kai buvau gražiai pasveikinta prieš daugelį metų per sesers vestuves, vykusias būtent vardinių dieną.“

Daugiau kaip 30 metų Ona Auškalnienė dalyvauja Akademijos (Kėdainių r.) kultūros centro folkloro ansamblyje „Seklyčia“, o dabar jam ir vadovauja

Nuo Oninių perėjus kalbai prie rugiapjūtės, nes juk „per Oną pirma duona“, mokslininkė pasidalija šių metų ypatumais ir palygina su gautomis žiniomis iš profesijos bendraminčio ūkininko Vokietijoje. „Pas mus jau baigia nukulti rapsus, o Vokietijoje kol kas rapsai dar laukuose. Šiemet viskas truputį pasikeitę, greičiausiai dėl šiltos žiemos, ir rugiapjūtė prasidėjo neįprastai anksti“, – teigia mokslininkė. Anot jos, nuo pietinės iki šiaurinės Lietuvos augalų vegetacijos pasikeitimas yra beveik dvi savaitės.

Paklausta, kaip pasirinko su žemės ūkiu susijusią specialybę, „Mano ūkio“ autorė skambiai nusijuokia ir teigia, kad jos gyvenime tikrai buvo daug atsitiktinumų, kurie virto dėsningumais. „Esu alytiškė, iš miesto, tuomet ne per daugiausia mačius žemės ūkio, palydėjau draugę, kuri norėjo stoti į tuometinę Žemės ūkio akademiją. Nuvažiavau, ten man labai patiko. Pasižiūrėjau, kur galėčiau stoti, ir nusprendžiau, kad agronomija man bus kaip tik. Tik tiek, kad nelabai žinojau, ką agronomas veikia, – vėl linksmai ir nuotaikingai pasakoja savo istoriją O. Auškalnienė. – Man viskas patiko. Nesigailiu pasirinkusi. Džiaugiuosi tuo, ką darau. O šiuo metu, nors ir dirbu LAMMC, lankausi nemažai ir pas ūkininkus, taigi ir gyvai prisiliečiu prie žemės. Greičiausiai rinkdamasi profesiją pasidaviau intuicijai, kuri nuvedė teisingu keliu.“

Sutapimas ar ne, bet ansamblį „Seklyčia“, kuriam šiuo metu ir vadovauja pašnekovė, įkūrė LAMMC darbuotoja Aldona Jakštaitė, kuri buvo O. Auškalnienės disertacinio darbo vadovė. Viskas susiję. „Veiklos viena su kita siejasi ir papildo viena kitą, niekada neprieštarauja, į kai kuriuos dalykus gali pasižiūrėti iš kelių kampų, – mąsto mokslininkė. – Mano galva, geriausiai ir pailsi, kai nuo vienos veiklos pereini prie kitos.“

Ansamblis „Seklyčia“ atlieka Kėdainių krašto dainas, dalyvauja dainų šventėse, išleido vinilinę plokštelę, kurios leidybą rėmė Kultūros ministerija. Kaip sako vadovė, anksčiau kolektyvas nuveikdavo dar daugiau, bet ir šiuo metu repetuoja, kuria, rengiasi išleisti antrą plokštelę. „Gaila, bet žmonių mažėja, jie senėja, vis dėlto kol kas dar esam aktyvūs, tad džiaugiuosi, kad yra kas dainuoja ir dar gražiai dainuoja. Dainavimas padeda ir dirbti, ir ilsėtis. Ne veltui lietuviai dirbdami dainas dainuodavo, tai jiems buvo ir poilsis, ir meditacija“, – sako Ona Auškalnienė.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia žemės ūkio paskirties sklypų kainą?
Orai