Portalui manoūkis.lt minint dvidešimtmetį ir artėjant Spaudos dienai, kviečiame susipažinti su jį puoselėjančio kolektyvo nariais. Šįkart išsamiau apie jų pomėgius!

Vyriausiasis redaktorius Viktoras Trofimišinas profesinės veiklos užribyje pasineria į skirtingas veiklas – dainuoja Kauno r. Raudondvario mišriame chore ir kuria feisbuke „Raudondvario metraštį“.

„Abi veiklas nulėmė aplinka, kurioje gyvenu, ir pomėgiai. Per dešimtmetį su Raudondvario choristais surengta daugiau kaip pusantro šimto koncertinių išvykų Lietuvoje ir užsienyje. Ši veikla veža, nes tai dar viena sritis, kurioje galiu nuveikti ką nors smagaus sau ir naudingo bendraminčiams.

Kai pandemija uždarė žmones namuose, chorinė veikla apmirė. Tada ėmiausi seniai atidėlioto sumanymo – rašyti ir skelbti įdomias krašto istorijas. Taip prieš porą metų gimė socialinio tinklo puslapis „Raudondvario metraštis“, sulaukęs miestelio senbuvių palaikymo ir didelio naujakurių susidomėjimo.

Veikla sėkminga tada, kai ji miela širdžiai, reikia tik ieškoti ir atrasti. Vieniems tai įprastos veiklos ar darbo pobūdžio pakeitimas, poilsis nuo rutinos, kūrybiškumo realizavimas, kiti tiesiog yra iš prigimties godūs gyventi ir jiems norisi išmėginti kuo daugiau veiklų. Vieno recepto nėra“, – teigia Viktoras.

O štai reklamų redaktorė Asta Laukaitienė laisvalaikiu sukasi virtuvėje. Čia gimstančius saldėsius išbando ir artimieji, ir redakcijos kolegos.

Pasak Astos, dar vaikystėje receptų knygas ji skaitydavo tarsi grožinę literatūrą. „Šeimoje iki šiol sklando legendos apie mano mažos išsamiai išstudijuotą žvėrienos patiekalų knygą ir mamos eiliniams pietums užsiprašytą briedžio lūpą vyno padaže“, – kvatoja Asta.

Dabar jos virtuvėje vis pakvimpa naminiais saldumynais. „Virtuvė man tapo savotiškos meditacijos vieta, kai gamindama būnu tik čia ir dabar. Tad jei reikia smegenis atjungti, renkuosi kuo sudėtingesnį iššūkį“, – sako Asta, idėjų receptams ieškanti kulinarinėse knygose ir interneto puslapiuose.

Pastaruoju metu dažniausiai iš virtuvės iškeliauja morenginiai „Pavlovos“ pyragaičiai arba artimųjų gimtadieniams skirti tortai.

„Svarbiausia – su linkėjimu „Skanaus!“ Tikrai kasdien nešlamščiame saldumynų, dabar daug kas atsisako miltų, cukraus ar kitų produktų, tad jei nuodėmiauti, tik žinant, kad skanėstas pagamintas su meile iš kokybiškų produktų, be nereikalingų priedų. Ir būtina mėgautis kiekvienu kąsniu“, – linkėjimus iš virtuvės siunčia Asta.

Vadybininkė Dangerūta Šakalienė neįsivaizduoja savo kasdienybės be dviračio.

„Užaugau dviračių mieste Šiauliuose, tad pomėgis važiuoti dviračiu likęs iš vaikystės. Ir mūsų vaikams, kol jie buvo maži, keliauti dviračiais su šeima per atostogas būdavo didžiausias malonumas. Mindavom pedalus nuostabiais pajūrio pušynais Neringoje, Palangoje link Klaipėdos ar Šventosios.

Prieš šešerius metus nusprendžiau, kad dviratis gali būti puiki kasdienė transporto priemonė, nors Kaunas tam dar nebuvo pasirengęs: daug kur teko įveikti duobėtus šaligatvius, šokinėti per nepatogius bortelius. Laimei, miestas sparčiai keitėsi, ne kartą teko važiuoti dar šiltut šiltutėliais asfalto takais.

Šiuo metu Kauno dviračių infrastruktūra ypač gera – beveik visur galima nuvažiuoti naujais dviračių takais. O važiuojant palei upę galima grožėtis gamta ir nuostabiai pailsėti. Tuo labai džiaugiuosi. Albertas Einšteinas yra sakęs: „Gyvenimas – lyg važiavimas dviračiu. Norint išlaikyti pusiausvyrą reikia judėti į priekį“, – pasakoja Dangerūta.

Redaktorę Dovilę Šimkevičienę sportas lydi nuo vaikystės ir per didelę dalį žurnalistinės karjeros.

„Nuo studijų laikų, bemaž du dešimtmečius dirbau sporto žurnaliste, buvau daugelio svarbių Lietuvai sporto (ypač krepšinio!) įvykių sūkuryje, o tokį mano pasirinkimą lėmė meilė sportui nuo mažens. Ko tik nedariau – net šaudžiau iš lanko. 

Pasukusi į žemės ūkio žiniasklaidą ir prieš 12,5 metų pradėjusi dirbti „Mano ūkio“ redakcijoje, atradau ramesnį gyvenimo būdą ir ėjimą. Nueiti ilgi atstumai gamtoje, kur nėra žmonių šurmulio, ieškant dar neatrastų pakaunės vietų, grožintis kerinčiais Neringos ir Dzūkijos miškais, laukinėmis Baltijos jūros pakrantėmis Latvijoje, taip pat ir kelionės dviračiu yra mano šeimos gyvenimo būdas. 

O šalia to, žinoma, ir krepšinis! „Žalgiris“ visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis – ir darbas, ir hobis. Nors darbe „Žalgirį“ jau seniai pakeitė žemės ūkis, tačiau vis dar esu ištikima krepšinio sirgalė“, – entuziazmo nestokoja Dovilė.

Vienas didžiausių portalo redaktorės Eulalijos Jonuškienės pomėgių – kinas. Kaip pati sako, geram filmui negaili nei laiko, nei pinigų, nei ašarų. 

„Kokybiški filmai man leidžia pasprukti nuo išorinio pasaulio, praturtina laisvalaikį. Be to, šis pomėgis nereikalauja fizinių pastangų – patogiai įsitaisau ir mėgaujuosi. 

Nemėgstu tuščių filmų, kurie be banalių juokelių daugiau nieko pasiūlyti negali, todėl dažniausiai renkuosi gerai kino kritikų įvertintus. Feisbuke sukurta kinomanų grupė taip pat dažnai lemia pasirinkimą. Man labai svarbu, kokių pojūčių ir apmąstymų filmas sukelia.

Patinka gerai susukta mistika, nes laužiu galvą narpliodama istoriją. Ir kuo daugiau susipainioju, tuo labiau pasijuntu apgauta, bet, mano akimis, filmui tai – privalumas. Karo tematika taip pat žavi, ypač jei istorija paremta tikrais faktais, o aktorių vaidyba natūrali.

Didžiausias malonumas filmą žiūrėti kino teatre – didelis ekranas, patogios kėdės ir kokybiškas garsas ne tik užtikrina konfortą, bet ir leidžia į siužetą įsijausti labiau. Filmą, kuris panardina į vaizduojamą istoriją ir kurį žiūrint kunkuliuoja emocijos, prisimenu ilgai. Tada ir suprantu, kad dėmesio vertas kinas dažnai ne tik suteikia pramogą, bet ir turi išliekamąją vertę“, – sako Eulalija.

Redaktorė Gitana Kemežienė, kuruojanti technikos rubriką, šiltuoju metų laiku daug laisvo laiko skiria žemės ir namų aplinkos priežiūros darbams, sekmadieniais gieda Išlaužo bažnyčios chore „Jauna giesmė“, yra šaulė ir Vytauto Didžiojo 2-os rinktinės šaulių ansamblio „Žaibas“ narė. 

Pasak jos, gyvenant kaime ir turint daržą, gėlynus, žemės darbai neišvengiami, tačiau jai tai – puiki antistresinė priemonė. 

„Rankų prisilietimas prie žemės padeda pailsėti protui ir prašviesėti galvai, užmiršti rūpesčius ir sunkumus. Džiaugsmą širdžiai ir sielai, dvasinę atgaivą suteikia sekmadieninis giedojimas bažnyčios chore. Neįsivaizduoju geresnio būdo darbo savaitei pabaigti ir naujai pradėti. O buvimas šaule leidžia būti naudingai savo šaliai, kurią labai myliu, įgyti kitokių žinių ir įgūdžių“, – sako Gitana.

O dekoruoti nebenaudojamus daiktus ir kurti namų puošybos elementus – kalbos redaktorės Ingos Dubovijienės pomėgis.

„Kartais buitis taip užgriūna, kad lieka tik rutina be jokio polėkio. Tokia nuotaika užklupus pandemijai, kai teko užsidaryti namuose vienai su sūnumi, paskatino imtis ne visai pragmatiškų rankdarbių. Pradėjau dekoruoti stiklinius butelius, vazonus ir kitus nereikalingus daiktus. Socialiniuose tinkluose radau grupę, kurioje moterys kreidiniais dažais ir kitomis priemonėmis atnaujindavo senas, susidėvėjusias komodas, spinteles ir paversdavo jas kone dvaro baldais. Man buvo labai gražu. Tiesa, tokių gražių, išraiškingų formų baldų neturėjau, be to, dar nepasitikėjau savo galimybėmis, todėl pradėjau nuo paprasto įdomesnės formos butelio, kurį, apklijavusi iš specialaus molio padarytomis dekoracijomis ir nudažiusi kreidiniais dažais, paverčiau žvakide, dar kitą – vaza.

Vasarą atnaujinau sodyboje rastą seną apleistą skrynią. Man labai patiko, kad išmesti dar naudoti tinkami daiktai pradėjo atgyti. Sukilo entuziazmas. Vienas paskutiniųjų etapų – senus medinius stalčius paversti padėklais ant kojelių. Dar vienas džiugus šios srities darbas – kalėdinių burbulų, dirbtinių kiaušinių dekoravimas. Smagu galvoti, kokį papuošimą užklijuoti, kaip derės viena ar kita detalė. Turiu pripažinti – priemonės kainuoja nemažai, bet šis pomėgis juk tam, kad siela atsigautų. Ir dar, kad kartais būtų gražu“, – pasakoja Inga.

Reklamų redaktorė Jolanta Bulotienė baigusi darbus dažnai griebia virbalus. Akis prie akies – ir numezga ne tik šiltas pirštines ar šaliką, bet ir elegantišką megztinį ar suknelę.

Jolanta pasakoja, kad virbalai ją sužavėjo dar mokykloje, per darbų pamokas, o vėliau jau žinių ir įkvėpimo sėmėsi iš mezgimo knygos.

„Virbalai sužavėjo dar mokykloje, per darbų pamokas. Man tiesiog būdavo labai įdomu. Atsiversdavu raštą, po kuriuo schema, ir svarstydavau, ar man išeis taip, kaip ten nufotografuota. Ir laikai buvo tokie, kad norėjai būti kitoks nei visi, nes visi vaikščiojo vienodi.

Vėliau prie mezgimo tai sugrįždavau, tai jį užgoždavo darbai, šeima, kiti užsiėmimai, bet, atėjus karantinui, vėl išsitraukiau virbalus, siūlus ir nusprendžiau išbandyti ką nors naujo: ieškojau naujų technikų, įdomesnių konstrukcijų.

Nemažai žmonių mezga iš akies, o mano visas mezgimas yra matematika – viskas apskaičiuota. Numezgami pavyzdžiai, išmatuojama, suskaičiuojamos akys. Toks tikslumas gerokai supaprastina darbą, viskas vyksta greičiau ir tiksliau“, – pasakoja Jolanta.

Dizainerė Lina Mockevičienė mėgsta dainuoti, piešti, sportuoti, stebėti ir fotografuoti gamtą, keliauti, tačiau didžiausia aistra – žirgai.

„Gimiau ir augau kaime, šalia mačiau daugybę arklių, žinojau daugumos jų charakterius ir galimybes. Nuo tada ir augo meilė žirgams, o su ja – ir troškimas juos suprasti.

Dirbant redakcijoje ir daug valandų praleidžiant prie kompiuterio, vakarinės jojimo treniruotės tapo puikiu būdu perkrauti smegenis kitos dienos darbams. Tačiau vien joti ant žirgo nepakako. Troškimas perprasti žirgų elgesį, pažinti jų psichologiją, siekti gilesnio ryšio, draugystės ir supratimo, niekur nedingo. Todėl pasitaikius progai įsigijau pora žirgų, su kuriais sukūriau tai, ko ieškojau.

Savo žirgus išmokiau švelniai bendrauti su žmonėmis, ypač vaikais. Būtent mažieji, kaip niekas kitas, moka džiaugtis mano augintinių dalijamu ryšiu. Kai iš spindinčių vaiko akių ir plačiai besišypsančių lūpų išgirsti, kad tai buvo geriausia diena jų gyvenime, supranti, jog tavo hobis neeilinis ir jis gali turėti daug gilesnę prasmę“, – mintimis dalijasi Lina.

„Kad ir kiek vilką penėtum, jis vis tiek į mišką žiūri, – juokauja augalininkystės redaktorė Rasa Jagaitė. – Negalėčiau išskirti vienintelio pomėgio, turiu įvairių. Bet pagalvojusi supratau, kad beveik viską, kuo užsiimu laisvalaikiu, vienija gamta. Esu gamtos vaikas. Gimiau ir užaugau tarp miškų, iki šiol negalėčiau gyventi be kaimo, miško, augalų...“ – teigia Rasa.

„Visuomet turėjau daržą, seniau kaime pas tėvus, kur važiuodavau beveik kiekvieną savaitgalį, o dabar, Anykščiuose – prie namų. Mėgstu auginti viską: ir daržoves, ir gėles. Kai įkiši rankas į žemę, visa įtampa išeina. 

O miškas ir tekanti upė niekada nepabosta, kur vakarais einame pasivaikščioti su šuniuku. Net jeigu ir tuo pačiu maršrutu, kasdien gamtoje galima pastebėti ką nors naujo.

Kita mano labai mėgstama veikla – gamtos fotografija. Labiausiai patinka atsikelti anksti ryte, dar prieš saulėtekį, ir išvažiuoti į laukus, miškus... Tą auksinę valandą kartais pavyksta gražų kadrą padaryti.

Kolegos mane dar vadina duonos kepėja. Naminę duoną iš ekologiškų ruginių ir speltų miltų kepu jau keliolika metų. Na, kai gerai pagalvoji, ji irgi iš gamtos“, – sako Rasa.

Dizainerė Rasa Vilimienė pagal charakterį yra tikra vartininkė – kaip dizainerė priima ir atlaiko nemažai atsakomybių. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad vienas seniausių jos pomėgių – rankinis. Komandoje ji irgi buvo vartininkė.

Siuvimas – dar vienas pomėgis, kurį visi pastebi. Daugiausia gražių drabužių, kartais naudodamasi ir žurnalo „Burda“ iškarpomis, ji pasiuvo dukrai Vaivai ir sau.

Kaip vieną iš gražiausių savo siuvinių Rasa pamini sūnui Martynui, kai dar buvo vaikas, iš atraižų pasiūtą paltuką. Dukra visada prašo mamos pasiūti ką nors įdomaus, ko nerasi parduotuvėse, ką sugalvoja pati. Paskutinis ypač vykęs siuvinys – lininė suknelė. Rasa džiaugiasi, kai kiti pastebi įdomų jos ar vaikų drabužį, netradicinę detalę.

„Ilgai galvojau, kaip šiuos du pomėgius sujungti. Prisiminiau, kad savo pirmą bliuzelę iš gražių, bet jau nebenešiotų tėčio marškinių pasisiuvau būtent vienoms rankinio varžyboms. Į varžybų baigiamąjį šventinį renginį reikėjo pasipuošti, norėjau būti graži“, – sako Rasa, kuriai tada buvo 16 metų.

Rankinį žaidžia nuo 9-erių. Daugiausia teko dalyvauti Kauno „Santakos“ komandoje, kurioje žaidė ir to meto ryškiausios rankininkės. Nors yra padariusi kelerių metų pertraukas, tačiau rankinio neatsisakė. Nuo 34-erių dalyvauja veteranų varžybose.

Buhalterės Rūtos Kuliešytės darbas – begalės skaičių tvarkymas, rikiavimas, perdavimas. Todėl atgaivos ieško tapyboje. Vienas mėgstamiausių Rūtos tapybos stilių – kinų technika se-i. Tai ne paviršinio grožio atkartojimas ir perkėlimas ant popieriaus, o esmės tapymas, pajauta.

Tapant šiuo stiliumi vienu įkvėpimu pasineriama į kūrybos procesą. Tokių paveikslų beveik neįmanoma atkartoti, nes jie perteikia vidinę tapančiojo būseną. Tai filosofų ir poetų tapyba, per ją kūrėjai perteikia savąją to momento nuotaiką, matymą ir būseną, o svarbiausia – visa, kas perteikiama, yra tikra, gryna ir nuoširdu.

„Tapybos pasaulyje atradau kūrybos procesą kaip viešpataujančią saviraiškos laisvę. Tai padeda atsipalaiduoti, patekti į meditacinę būseną, atitolti nuo kasdienių rūpesčių, susivienyti su vidiniu aš, tarsi pabūti vaiku“, – sako Rūta, kuri mielai dalijasi kinų tapybos technikos žiniomis su besidominčiais.