Kaunas, rugpjūčio 24 d. Šiąnakt Kaune, po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 88 metus, mirė žinomas visuomenės veikėjas, mokslininkas, pedagogas, nusipelnęs agronomas, Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas prof. Antanas Stancevičius.

Visa žemdirbiškoji visuomenė vienaip ar kitaip susijusi su profesoriumi – per beveik 50 pedagoginės ir praktinės veiklos metų į gyvenimą jis išleido dešimtis mokslininkų, šimtus specialistų. Įvairiuose mokslo leidiniuose paskelbta apie 800 jo straipsnių, parašyta dešimtys knygų, spaudoje pasirodė per 300 įvairių pasisakymų.

Žemdirbystės patriarchu tituluojamas profesorius aktyviai dalyvavo kaimo ir žemdirbių gyvenime, puoselėdamas kooperacijos idėjas, rūpindamasis žemdirbių savivaldos reikalais, žemdirbystės mokslo plėtra.

A. Stancevičius gimė 1920 m. Tauragės rajono Lomių kaime. Nesulaukęs nė 7 metų liko visiškas našlaitis, paveldėjęs iš naujakurio tėvo 10 ha žemės. Jį užaugino ir į mokslus išleido dvi našlės tėvo seserys.

A. Stancevičius 1927–1929 m. mokėsi Raseinių pradinėje mokykloje, 1929–1938 m. – Raseinių valstybinėje gimnazijoje (dabar „Kalno” vidurinė mokykla).

Įstojęs į Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą Dotnuvoje, greitai susidomėjo gamtos mokslais, augalų pasauliu ir literatūrinę kūrybą iškeitė į mokslinę veiklą, tam pašvęsdamas visą savo gyvenimą. Pasak jo paties, gabumai yra gamtos dovana, o darbštumas – įgyjama savybė.

Diplominį darbą ir daktaro disertaciją A. Stancevičius parašė apie piktžoles, tad agronomijos mokslo dėsningumai turėjo įtakos ir jo visuomeninei veiklai, ypač ryškiai atsiskleidusiai atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, kai jis tapo žemdirbiškų bendrijų vedliu, ėmėsi iniciatyvos atkurti Žemės ūkio rūmus, plėtojo kooperacijos idėjas, kiek tik pajėgdamas rovė piktžoles iš tautiškojo gyvenimo.

A. Stancevičius 1942–1943 m. dirbo Augalų apsaugos stoties Piktžolių skyriaus asistentu, 1943–1944 m. – Tabako auginimo centro Šiaulių apygardos inspektoriumi (Šiauliai), vėliau – Aniškio tarybinio ūkio vyriausiuoju agronomu, direktoriumi (Alytaus apskr.), 1947–1953 m. – LŽŪA Botanikos katedros asistentu, 1953–1955 m. – vyr. dėstytoju, 1955–1992 m. LŽŪA žemdirbystės katedros vyr. dėstytoju, docentu, katedros vedėju, 1990–2004 profesoriumi. Nuo 2004 m. – LŽŪU profesorius emeritas.

1991–2000 m. A. Stancevičius vadovavo Žemės ūkio rūmams, nuo 2000 m. tapo ŽŪR Garbės pirmininku.

Jam suteiktas nusipelniusio agronomo garbės vardas, LŽŪA garbės daktaro vardas, apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

A. Stancevičius su didele širdgėla kalbėjo apie šiandienos kaimą, nes, pasak jo, per ponepriklausomybinį laikotarpį neatsirado stiprios ūkininkijos, kuri būtų pasirengusi dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis.

Jausdamas silpstančias jėgas, š. m. rugpjūčio 18 d. prof. A. Stancevičius paskelbė „Ūkininko patarėjuje” straipsnį–testamentą „Valstybė negali biurokratijos girnomis sumalti savo žemdirbių!”, kuriame dar kartą paragino valdžią tesėti savo piliečiams duodamus pažadus.

A. Stancevičius likimo buvo apdovanotas ne vien ilgu amžiumi, šviesiu protu, gražia šeima. Jau mirusi žmona Natalija buvo ir jo bendramintė, bendražygė. Jiedu užaugino tris vaikus: Atėnė – medicinos darbuotoja, Eglė – architektė, sūnus Antanas – verslininkas. Viena iš jo anūkų yra daugeliui pažįstama televizijos žurnalistė Skirmantė Palčinskaitė.

Liūdėdami dėl A. Stancevičiaus mirties, reiškiame nuoširdžią užuojautą Velionio šeimai, giminėms, artimiesiems.

„Mano ūkio" redakcija

***