Mažeikiai. Vos už kelių kilometrų nuo Viekšnių, miškų apsupty, renovuotose sovietmečio fermose jau 24 metus veikia vienas iš seniausių Lietuvoje audinių ūkių. Jo įkūrėjas baiminasi, kad negalės perduoti ketvirtį amžiaus kurto ūkio vaikams, nors šie svajoja tęsti tėvų darbus.

Kegrių kaime individualią įmonę „Almona“ įkūręs veterinaras Albinas Balčiūnas laukia, kada galės galutinai perduoti ūkį dvidešimt septynerių metų sūnui Jonui. „Tarpukariu mano senelis netoliese buvo sukūręs klestintį ūkį, perdavė jį  savo sūnui – mano tėvui. Deja sovietmečio nacionalizacija vos po poros metų sunaikino ir ūkį, ir tėvo planus“,- pasakoja A. Balčiūnas ir retoriškai klausia: „Ar istorija nepasikartos? Jei uždraus auginti kailinius žvėrelius, fermos kitai veiklai nepritaikysi. Viską, ką matote, teks sunaikinti. Ūkis sunyks net be santvarkos pasikeitimo“.

A. Balčiūno sūnus Jonas – „Almonos“ gamybos direktorius, dukra Inga – šeimos ūkio apskaitininkė, atsakinga ir už pašarų tiekimą.  Abu vaikai po studijų sostinėje grįžo į Viekšnius ir savo ateitį mato gimtinėje.

Jonas Balčiūnas ne tik pasiruošęs puoselėti tėvų sukurtą ūkį, bet ir norėtų jį perduoti savo vaikams. Jį sužavėjo ūkių ir šeimos tradicijų perdavimas iš kartos į kartą Danijos žvėrelių ūkiuose, kuriuose lankėsi.

Dukra Inga su šypsena pasakoja apie vaikystę ūkyje ir nuoširdžiai pripažįsta, kad čia yra jos vieta. „Viską, ko reikia darbui, išmokau iš savo tėčio. Dirbdama su savo artimaisiais jaučiuosi geriausiai“,- pasakoja mergina. Ji vardija ir kitus darbo privalumus – naujas pažintis su verslo partneriais, nuolatinį mokymąsi ir ... sveikatai palankų važiavimą dviračiu į darbą.

„Almonos" audinių ūkis – vienas seniausių Lietuvoje

Fermoje darbuojasi ne tik Balčiūnų šeima, bet ir apie šešios dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų, keletas atvyksta iš Mažeikių. Ši ferma yra vienas iš svarbiausių Viekšnių apylinkių darbdavių.

Vidutinis ūkio darbuotojo atlyginimas „ant popieriaus“, svetainės rekvizitai.lt duomenimis, viršija 1200 eurų. Dešimt darbuotojų yra sugrįžę iš emigracijos ir A. Balčiūnas su džiaugsmu pastebi, kad grįžusių emigrantų daugėja. Ūkyje darbuojasi ir keletas negalią turinčių asmenų, kuriems taip pat mokamas orus atlyginimas.

Veterinaro išsilavinimą įgijęs negalią turintis Remigijus Valantinavičius iš Mažeikių į fermą važinėja jau dešimt metų. Jį kalbos apie mėginimą drausti žvėrelių auginimą pykdo: „Matau, kaip čia rūpinamasi gyvūnais, jų pašaru, sveikata, kaip žmonės stengiasi”, – teigia R. Valantinavičius.

Paklaustas, kaip vertina veganiškas vertybes išpažįstančių organizacijų siūlymus uždrausti kailininkystę Lietuvoje, A. Balčiūnas turi keletą argumentų. „Pirmiausia dėl kailininkystės uždraudimo leiskime spręsti patiems žmonėms. Jeigu jie nustos pirkti mūsų produkciją, mes jos tiesiog nebegaminsime. Tuo tarpu gaminiai iš kailių pasaulyje paklausūs, juos noriai perka. Tiesiog naikindami ūkius, naikinsime savo sukurtą turtą. Jeigu mes negalėsime auginti, augins kitur. Augins tol, kol bus paklausa.

Kailis yra gyvūno sveikatos veidrodis. Tik geromis sąlygomis auginamas, gerais pašarais šeriamas gyvūnas turės gražų, purų kailį. Be geros produkcijos kokybės ūkis bankrutuos”,- verslo logiką dėsto ūkininkas.

„Be to, mes turime išskirtinę galimybę – Lietuvos gamtinės sąlygos puikiai tinka žvėrininkystei: Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose piečiau esančiose valstybėse vasaros žvėreliams yra per karštos, o pas mus, Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje klimatas labai tinka auginti audines. Kodėl turime atsisakyti gamtos suteiktų puikių sąlygų?”- retoriškai klausia A. Balčiūnas.

Dabartinį kainų nuosmukį jis vertina kaip galimybę: „Kai verslui sunkiau, labai gerai dirba galvos – ieškome, ką galima pagerinti, galvojame visokius sprendimus, kurie net nešautų galvon gerais laikais, tai tiesiog tobulėjimo metas”,- pusiau juokais dėsto didelę ir įvairią patirtį sukaupęs ūkininkas.

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos inf.