Šakių r. Lekėčiuose įkurto etnografinio muziejaus savininkas Gintas Čekauskas puoselėja skiedrinės stogdengystės tradiciją, yra stogdengystės tradicinių amatų meistras.

Labiau domėtis tėčio ir senelio, kurie buvo dailidės, palikimu G. Čekauskas pradėjo nuo 2005 metų. O po penkerių metų duris atvėrė privatus etnografinis muziejus, įkurtas ūkinio pastato II aukšte. Tais metais eksponatų buvo nedaug.

„Į muziejų ateidavo ir senyvo amžiaus žmonių, senjorų. Jie nelabai drąsiai jausdavosi, kai reikėdavo lipti į antrą aukštą, be to, ir eksponatų daugėjo. Todėl 2015 m. pradėtas statyti naujas pastatas, kuris įrengtas po metų. 80 m² pastatas pritaikytas muziejinei ekspozicijai ir turi 5 erdves“, – savo rankomis kurtą erdvę pristato muziejaus kūrėjas.

Vienoje erdvėje matyti zanavykų stubos dalinio apstatymo fragmentas. Visi daiktai autentiški, iš vienų namų. Jie pagaminti apie 1906-uosius. Yra kraitinė skrynia, kurios amžius 1865 m. Taip pat lova, spinta, virtuvinė spintelė, komoda, kampinė spintelė – viskas originalu. Eksponuojamas šliobantas – puošnus suolas, šiam kraštui būdingas baldas.

Specialiai muziejui 2016-aisiais pastatyme name yra 5 erdvės

Antroji erdvė – linų ir vilnos apdirbimo kampelis. Čia stovi dvejos audimo staklės. Vienos buvusios bene kiekvienuose namuose. Kitos šalia jų visai atsitiktinai atsirado vienų žmonių padovanotos žakardinės, pagamintos XIX a. viduryje. Šioje erdvėje sudėti ir visi įrankiai, kurie buvo reikalingi linams apdirbti: linų brauktuvai galvutėms su sėmenimis nušukuoti, linų bruktuvai su priebrukčiu spaliams išdaužyti, linų mintuvai stiebeliams sulaužyti, įvairaus tankumo linų šukos, prosai.

„Žinoma, pagrindinis mūsų muziejaus akcentas – medžio apdirbimui skirta kolekcija, kurioje svarbiausią vietą užima obliai. Iš tėčio paveldėjau 15–20 oblių, šiuo metu jų yra virš 600. Yra eksponatų, atvykusių ir iš užsienio. Vienas oblius (daugiafunkcis, nes yra 53 geležtės) gautas iš Anglijos, tik jis pagamintas JAV (gamykla veiklą pradėjusi nuo 1863 m.). Kad žinotume, jog ir kitose šalyse panašių įrankių būta – dar vienas oblius (su 24 geležtėmis) taip pat atvykęs iš Anglijos, tik toje šalyje ir pagamintas. Be oblių, surinkta įrankių medžiui pjauti, tašyti, skaptuoti ir tekinimo staklės“, – vardija G. Čekauskas.

Beieškodamas naujų eksponatų, kurių galėtų atsivežti į muziejų, medžio įrankių kolekcijai, visai atsitiktinai jis aptiko pačias primityviausias rankines skiedrų gaminimo stakles (XIX a. pab. – XX a.pr.). Nuo to laiko Gintas užsidegė šiuo amatu, skiedrų gaminimo stakles prikėlė antram gyvenimui. Šiuo metu turi įsigijęs ir elektrines.

Pradėjęs domėtis skiedrine stogdengyste, G. Čekauskas (kairėje) išbadė ir Niūronyse „Arklio“ muziejuje eksponuojamas arklines skiedrų gaminimo stakles 

2015 m. visuomenei pristatė unikalią skiedrų gaminimo edukaciją. Anot pašnekovo, skiedriniai stogai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1604 m. Karaliaučiuje išleistuose dokumentuose.

G. Čekauskas sertifikavo skiedras kaip tautinio paveldo produktą. Pats gavo sertifikatą kaip stogdengystės tradicinių amatų meistras. Po to pradėjo važinėti po įvairiausius renginius su skiedrų gaminimo edukacine programa. Ne tik rodo, bet ir leidžia visiems prisiliesti prie gamybos.

„Kadangi Lietuvoje jau labai mažai išlikusių stogdengių, kurie užsiima šiuo amatu. 2020 m. Lietuvos kultūros tarybai pateikiau paraišką-siūlymą. Aš pats šį amatą tik demonstruoju, juo neužsiimu, tai mano graži užklasinė veikla, nes turiu nuolatinį ir pagrindinį darbą – esu miškininkas“, – dalijasi savo amatininkyste meistras.

Skiedrinė stogdengystė tapo ir edukacine veikla, per kurią G. Čekauskas demonstruoja ir skiedrų gamybą, ir stogo dengimą 

Paraiška iš pradžių buvo atmesta pataisymui. Tačiau Gintas nenuleido rankų, ją papildė, pataisė, daugiau susipažino su stogdengių bendruomene, su kai kuriais iš jų buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys (tiesa, vieni kitų labai neįpareigojant) ir praplėsta edukacinė veikla. Ir štai prieš pat 2022 m. Kalėdas jis gavo dovaną – iš Kultūros tarybos oficialų patvirtinimą, kad skiedrinė stogdengystė įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Gegužės 15 d. sertifikatas oficialiai bus įteiktas Vilniaus rotušėje. G. Čekauskas labai laukia šio momento ir džiaugiasi, kad taip įvertinta jo veikla.

Tačiau, anot muziejaus puoselėtojo, reikia žiūrėti į priekį. G. Čekausko atstovaujamos asociacijos priežiūrai buvo perduotas ir Lekėčiuose įkurtas V. Mašanausko Lekėčių kraštotyros muziejus, kurio savininkas mirė.

Pašnekovas pamini, kad jam prieš kurį laiką buvo skirta individuali stipendija, iš kurios gimė internetinė muziejaus svetainė, išleisti lankstinukai, skrajutės ir sukurtas pusės valandos dokumentinis filmas apie skiedrinės stogdengystės tradicijas.

Galvodamas, kuo dar sudominti vaikus ir suaugusius muziejaus lankytojus, lekėčiškis įsigijo įrankių mediniams šaukštams ir šaukšteliams gaminti. Pavasarį ir rudenį su svečiais ir į ekskursijas atvykstančių mokinių grupėmis gamina lesyklėles ir inkiliukus.

Paklaustas, kuo jį patraukė būtent medis, argi tik tėčio ir senelio genai, vyras atviras. „Norėjosi atmintį išsaugoti. Juk po tėčio mirties liko daugybė įrankių, darbastaliai, rakandai. Visą tai išmesti nekilo ranka, o ūkinio pastato II aukšte buvo tuščia. Pradėjau galvoti, be to, ir draugai skatino, kodėl neparodžius, ką surinkau. Suprantu, kad finansinio atlygio negausiu, bet sieloje man to reikia. Tai mano gyvenimas, svarbu, kad žmonės atėję pamatys, prisimins gal savo vaikystę su šypsniu veide“, – sako Čekauskų etnografinio muziejaus ir skiedrinės stogdengystės tradicijų puoselėtojas.