Vilkaviškis. Bartninkuose gyvenanti Jolanta Bosienė jau bemaž 15 metų dirba ūkyje samdoma melžėja.  Sako, jog darbu bei darbdaviais patenkinta. Pati savo ūkį turinti moteris tvirtina, kad ne tik gyvenamosios vietos, bet ir darbo nekeistų.

Jolanta užaugo Bartninkų miestelyje, gausioje šeimoje. Taip susiklostė, jog vos baigusi mokyklą turėjo slaugyti mamą ir prižiūrėti visą ūkį.  Apie mokslus galvoti nebuvo kada.  Mamai mirus, ant merginos pečių liko ir karvės, ir namai. Reikėjo ieškotis darbo.

Užsiregistravusi darbo biržoje mergina gavo pasiūlymą padirbėti Albino ir Daivos Šneiderių ūkyje. Iš pradžių buvo priimta bandomajam laikotarpiui, o vėliau pasiūlytas nuolatinis darbas. Šiame ūkyje moteris liko. Pasak Jolantos, čia jie gyvena kaip šeima, žino vieni kitų rūpesčius ir džiaugsmus, o geresnių darbdavių už Šneiderius neįsivaizduojanti.

 „Į darbą keliuosi trečią valandą ryto ir kelis kilometrus dviračiu dardu iki fermos, kurioje laukia 70 melžiamų karvių. Melžimas prasideda 4 val. ir trunka keletą valandų. Tad aš spėju  grįžti namo ir išleisti sūnų į mokyklą. Dieną dar dirbu ir socialine darbuotoja, prižiūriu senyvą moterį, tad iki vakarinio melžimo būnu užimta. Darbo užtenka ir skųstis gyvenimu nėra kada", - pasakojo Jolanta.

Šiemet Vilkaviškio rajono geriausių melžėjų konkurse Jolanta Bosienė užėmė antrą vietą

Dirbdama Šneiderių ūkyje Jolanta sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų. Vyriausiam 14, jis - mamos pagalbininkas. Jaunylis šįmet pradeda eiti į pirmą klasę. Abu kartus, kai Jolanta buvo išėjusi vaiko auginimo atostogų, darbdaviai jos laukė, nieko nepriėmė į šią vietą. O šeimininkai teigė, jog tokių pareigingų žmonių reikėtų labai paieškoti.

„Taip tik atrodo, kad melžėjos darbas šiais laikas lengvas. Nors viską rodo kompiuteriai, bet rasti gerą, išmanančią, galinčią dirbti su kompiuterizuota įranga, gyvulius mylinčią ir jaučiančią darbininkę labai sunku.  Gera melžėja turi ne tik išmanyti karvių fiziologiją, bet ir jausti jų nuotaiką, savijautą - būti tarsi tarpininke tarp gyvulio ir įrangos. Ir tik nuo jos profesionalumo priklauso primelžiamo pieno kiekis bei kokybė. Gera melžėja - tikras lobis ūkyje. Šiandien jau retame ūkyje nėra įdiegtos patogios ir pažangios melžimo įrangos, tačiau  viena pati, be patikimo ir profesionalaus žmogaus pagalbos ji būtų bevertė, - kalbėjo A. Šneideris.

Pasak J. Bosienės, per 15 metų darbas karvių ūkyje fiziškai labai palengvėjo. Nereikia kilnoti bidonų, pašarų ryšulių. Tačiau atsakomybės nesumažėjo. Iš pažiūros darbas neatrodo sudėtingas: reikia nuvalyti spenius, numelžti pirmąsias čiurkšles, taisyklingai uždėti aparatus ir prižiūrėti, jog nevyktų tuščias melžimas. Tačiau nėra taip lengva, kaip atrodo. Kiekviena karvė skirtinga ir turi savo charakterį. Vis dėlto per tiek metų melžėja sakė pripratusi prie kiekvienos jų kaprizų, o darbas fermoje sutvarkytas taip, kad nebūna tuščio vaikščiojimo ir maišymosi vienas kitam po kojomis. Visi darbininkai žino savo laiką ir ateina tada, kai kiti jau būna baigę savo darbus.

Todėl melžėjos gali planuotis darbus namuose. Tvartuose pati  Jolanta  laiko 4 karves. Jas melžia rankomis. Šįmet savo  statybininko vyro ji paprašė įrengti tvarte girdyklas, išbetonuoti ir taip palengvinti jai darbą. Mat savo ūkyje modernios įrangos moteris neturi.

„Jolantą vadinu bendradarbe, nes abi ūkyje melžiame karves,  ir drauge, - sakė D. Šneiderienė. - Kartu su mumis dirba ir dar viena melžėja Vilma Bosienė. Keičiamės pagal sudarytą grafiką: keturios darbo dienos, dvi - laisvos. Labai džiaugiuosi mūsų ūkio melžėjomis - darbščiomis, pareigingomis. Nežinau, ką be jų darytume".

Jolanta keletą kartų dalyvavo rajone organizuojamame melžėjų konkurse. Prieš trejus metus jame užėmė pirmąją vietą. Prieš tai rengtame konkurse buvo trečia, o šįmet liko antra. Tad bartninkietei kelis kartus teko pabūti prizininke ir parsivežti namo vertingų prizų. Konkursuose teko dalyvauti ir Vilmai Bosienei, o ūkio šeimininkė Daiva Šneiderienė pirmajame rajone organizuotame melžėjų konkurse 2007 m. užėmė antrąją vietą.

MŪ inf.