Kaunas. Pasibaigus vasarai naktis ima ryškiau glėbti dieną ir rugsėjo 22-ąją ištinka astronominis ruduo, rudens lygiadienis (kitaip – Lygės), kai dienos trukmė susilygina su nakties ir vis trumpės iki Kalėdų.

Tai tarsi atsisveikinimas su saule ir jos šiluma, ėjimas į žiemą ir laikiną gamtos mirtį. Kartu tai ir Baltų vienybės diena, Saulės mūšiui atminti.

Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose minimos lygiadienio apeigos. Jos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų tarsi reikėdavę palikti viską, kas bloga, ir, vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą, įeiti su pozityviomis mintimis, ramybe širdyje.

XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Prūsijos lietuviai ir kitos baltų tautos per derliaus šventes dėkodavę vyriausiajam žemdirbių dievui Žemininkui ir jam aukodavę gyvulius. Paprastai atvesdavo po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausias asmuo pirmiausia skirdavo Žemininkui.

Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros etnologas doc. Arūnas Vaicekauskas draugiškai, bet tvirtai teigia, kad senieji mūsų kultūrinės tradicijos šaltiniai rudens lygiadienį žymėjusios šventės nemini. Senajai mitinei tradicijai itin svarbūs buvo tik du astronominiai taškai – kada saulė aukščiausiame ir kada žemiausiame taške.

„Jeigu pažiūrėtume į mūsų protėvių rudens kalendorių, tai apeigomis, magiškais veiksmais dažniausiai būdavo pradedami ir pabaigiami svarbiausieji lauko darbai, nes jie turėjo lemiamą reikšmę gyvenime: pirmasis gyvulių išginimas, pirmosios vagos išarimas, sėja, šienapjūtė, rugiapjūtė, linaminis ir kt., – teigia mokslininkas. – Tačiau aplink lygiadienio datą kaip ir nėra jokios dienos, kuri būtų siejama su kokių nors darbų pabaiga. Artimiausia – pagal vienus šaltinius spalio pradžioje, pagal vėlesnius – spalio pabaigoje švęsta galutinio derliaus sudorojimo šventė. Dar paminėtinos ir Mykolinės, ar kitaip Dagotuvės, rugsėjo 29 d. Šių švenčių apeigos neretai ir įvardijamos kaip senosios rudens lygės apeigos.“

Doc. A. Vaicekauskas, išsamiai pasakodamas apie senąjį žemdirbiškąjį požiūrį ir skirtingų amžių šaltinių duomenis, pasidžiaugia, kad mūsų laikais formuojamas baltiškas tautinis identitetas, sukonstruotas jau miesto kultūros sąlygomis iš įvairių tradicijų detalių. Štai, kad ir šiaudinio ožio deginimas per lygiadienį, pasiskolintas iš skandinavų, kurie tai daro kalėdiniu laikotarpiu.

„Matome jau tradiciniu tampantį rudens ugnių festivalį, kuris greičiausiai su senąja tradicija ryšio neturi, bet čia atsiranda lyg ir tolimas aidas tų laikų, kai ugnis degdavo ant piliakalnių susisiekti, pranešti, – analizuoja etnologas.“

Jo nuomone, prasminga ir nuo 2000 m. būtent rugsėjo 22 d. pradėta švęsti Baltų vienybės sąšauka, mat 1236 m. susivienijusios baltų gentys pasiekė pergalę prieš Kalavijuočių ordiną Saulės mūšyje netoli Šiaulių. „Tai gražus romantinis gestas paminėti bendrą baltišką istorinę praeitį, – mano A. Vaicekauskas. – Kita vertus, Šiaulių miesto vardas siejamas su saule, taigi, gauname prasmingą lygiadienio laikotarpio šventę.“

Žemaitijos ūkininkas iš Kražių, ekologinės žemdirbystės puoselėtojas, sveikos mitybos propaguotojas Marijus Čekavičius pirmiausia teigia, kad turime būti dėkingi protėviams ir jų tradicijų puoselėtojams už pasakas, dainas, kulinarinį paveldą ir maisto gamybos tradicijas.

„Tikiu gamtos jėgomis. Protėviai gyveno harmonijoje su gamta, tad turime dėkoti tiems, kurie saugo tą pasaulėžiūrą,“ – teigia tvirtas pozicijas turintis ūkininkas. Paklaustas, ką mano apie šiuo laiku minimą lygiadienį, Baltų vienybės dieną, M. Čekavičius sako, kad tai padėkos diena gimtajai žemei už derlių, už dovanas, už darną ir skalsą.

Kartu jis pasidžiaugia, kad kaip tik rugsėjo 20–22 d. Žemaitukų arklių augintojų asociacija (kuriai ir pats priklauso) ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas rengia Vyčių rinktinės žygį, skirtą Lietuvos 100-mečiui paminėti ir pagerbti žmones ir žirgus, kūrusius ir kuriančius tautos istoriją, tad žygio devizas: „100 metų, 100 mylių, 100 vyčių“.

Nuėmus derlių – miežinio apeiginio alaus ragautuvės

Matas Pretorijus – vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų, etnografų, mitologų (gyvenęs XVII ir XVIII a. sandūroje) – mini, kad nuėmę laukų derlių (apie rugsėjo vidurį–pabaigą) Klaipėdos ir Nadruvos lietuviai keldavo vaišes, sambarius: panašiu laikotarpiu giminės ir kaimynai rinkdavosi paragauti naujo derliaus miežių alaus, padėkoti už derlių, tad šventė dar vadinta Ragautuvėmis, Koštuvėmis, Sambariais ar Alutiniu.

Keli kaimynai supildavo miežių ir padarydavo vadinamąjį „trejų devynerių“, t. y. apeiginį, alų. Jam reikėdavo paimti devynias saujas įvairių pirmo pjovimo javų. Kiekvieną saują dalydavo į tris dalis, gaudavo 27 saujeles. Šiuos javus iškuldavo, sumaišydavo su miežiais, sumaldavo ir darydavo alų. Jo gėrimas nebuvo paprastos linksmybės. Tai rodo ir alaus gėrimui naudoti indai, pvz., žalvario ar sidabro žiedais, kuriuose vaizduoti elniai, žalčiai, vandens paukščiai, kaustyti ragai.

Vilniaus universiteto prof. Rimvydas Laužikas straipsnyje „Gėrimų vartojimas kaip bendrystės reprezentacija XVII–XVIII a. bajoriškojoje kultūroje“ rašo, kad gėrimai buvo neatskiriama kalendorinių ir šeimos švenčių, religinių ritualų dalis, jais „įforminama“ situacija (pvz., sutvirtinama pasirašyta sutartis), demonstruojama priklausomybė grupei, lyčių, amžiaus, socialiniai skirtumai.

„Simbolinė alkoholio reikšmė buvusi svarbi visoms pasaulio kultūroms. Mokslininkai išskiria reikšmingiausius simbolinius aspektus, kuriuos atliko alkoholis kaip socialinę situaciją apibrėžiantis kultūrinis elementas, socialinio statuso, užimamų pareigų, lyties indikatorius. Gėrimai taip pat figūruoja kaip neatskiriamas gyvenimo virsmų (gimimas, santuoka, mirtis) ritualų elementas, pabrėžiantis situacijos „neordinarumą“, kuris vėliau – modernioje kultūroje – degraduoja į „kasdieninių virsmų“ (pvz., perėjimas iš darbo laiko į laisvalaikį, plg., penktadienio vakaro praleidimas bare) elementą,“ – rašo profesorius.

Biržų rajono ūkininkas Kęstutis Valentinavičius, tęsdamas savo krašto ir giminės (mat senelis tuo užsiėmė) tradicijas, savo reikmėms daro miežių ir apynių alų. Jis maloniai pasidalijo alaus gamybos reikšme savo gyvenime.

Tiesa, K. Valentinavičius paprastai alų daro prieš didžiąsias šventes: Velykas, Kalėdas, Žolinę (jei turi laiko tarp javapjūtės darbų). Juo ne tik vaišina svečius, bet ir įdeda lauktuvių kaip dovaną. „Mano senelis alų darė, aš jau verdu, – savo patirtimi dalijosi ūkininkas. – Tad ir alaus skonis truputį kitas. Kai nuverda misa, gaunasi toks švelnus skonis.“

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, miežinio alaus ragautuvių diena sutapatinta su Šv. Mato varduvėmis ir švenčiama rugsėjo 21 d. Išlikęs posakis „Po Mataušo ir žemė ataušo“ taip pat rodo ateinantį šaltąjį laikotarpį, gamtoje vykstančius ryškius rudeninius pokyčius: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške vyksta kanopinių žvėrių vestuvės – ruja.

MŪ inf.