Kaunas. Lietuvos ūkininkai, bendruomenių nariai, regionų menininkai pamažu, bet tvirtai įsilieja į lėtojo turizmo judėjimą, nestokodami savus ir užsienio svečius sudominančių ir įtraukiančių sumanymų.

Kelios iš jau įgyvendintų sėkmingų lėtojo turizmo idėjų rugsėjo viduryje pristatytos Lietuvoje viešėjusiai penkiolikos turizmo ekspertų, dirbančių europiniame projekte „Slow Trips“, grupei.

Lėtasis turizmas skirtas ne ieškantiesiems pramogos ar dirbtinės edukacijos, o siekiantiems patirti kultūrą visapusiškai, pabendrauti su paslaugos teikėju, kuris ne tik teikia paslaugą, bet yra absoliučiai įsiliejęs į tokį gyvenimo būdą, betarpiškai.

Kaip vertina lėtojo turizmo galimybes ūkininkai

Išgirdę žodį „lėtas“ iš karto galvojame apie tempą, tačiau lėtasis turizmas jokiu būdu nėra suprantamas tik tempo prasme. Lėtojo turizmo asociacijos prezidentė Henrieta Miliauskienė paaiškina, kad visą esmę nusako žodžio „lėtas“ anglų kalba, tai yra SLOW, akronimas.

Kiekviena raidė turi užkoduotą prasmę. „S – sustainable (liet. darnus). Labai svarbu, kad teikiantis paslaugas žmogus neturėtų neigiamo poveikio nei aplinkai, nei bendruomenei. Kitas dalykas, kiek paslaugos teikėjas darniai gyvena su savimi, bendruomene, gamta ir aplinka.

L – local (liet. vietinis). Tai turi būti visiškai vietinis, o ne atvežtinis, nusižiūrėtas produktas. O – organic (liet. ekologiškas). Į šią sąvoką įeina visa ekologiškumo filosofija. W – whole (liet. visaapimantis). Vadinasi, nesurežisuotas, nedirbtinis, žmogaus gyvenimo būdas tampa jo pragyvenimo šaltiniu, – išsamiai analizuoja Lėtojo turizmo asociacijos prezidentė. – Netinka teatralizuoti pasivaikščiojimai, surežisuotos edukacijos.

Iš tikrųjų mes ieškome asmenybių, kurių gyvenimo būdas gali atspindėti istoriją, krašto, regiono tradicijas. Bet tai tų žmonių gyvenimo būdas, o ne atvirkščiai. “

Turizmo ekspertai iš Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Švedijos, Austrijos išvažiavo sužavėti jiems prisistačiusiais mūsų šalies lėtojo turizmo paslaugų teikėjais, kurie atstovavo Alytaus rajono, Druskininkų ir Birštono kaimiškųjų teritorijų vietos veiklos grupėms.

Gediminas Radzevičius, vienas šaltalankių ūkio „Gintarinė uoga“ savininkų (nuotraukoje centre) išsamiai pasakojo apie šiuos vitaminų ir mikroelementų turtingus uogynus, norintieji galėjo pajausti, kaip dirba uogų karpytojai

Per savo kūrybą regiono subtilybes pristatė menotyrininkė Aušra ir skulptorius Tauras Česnulevičiai iš „Druskos studijos“, padėję svečiams sukurti meno dirbinius iš druskos. Tai susiję su Druskininkų, Druskenių ir kitų panašių vietovardžių istorija.

„Šis duetas bando pasakyti žmonėms, kad kiekvienas gali būti kūrėjas. Tiesiog reikia pabandyti, – džiugiai prisiminė H. Miliauskienė. – Visi iškeliavo su savo susikurtais druskos suvenyrais ir patys kepė druskoje upėtakius, kurie kadaise veisėsi Ratnyčios upelyje.“

Kalvis Juozas Kavaliauskas iš Leipalingio per kalvystę pristatė jotvingių praeitį. Jo kalvė įkurta regione, kuriame buvo galima rasti rūdos. Svečiai ant žaizdro virė arbatą, kurią ragavo su pasagėlės formos sausainiais. Visi stebėjo procesą nuo ugnies užkūrimo senoviniu metodu iki senųjų dumplių panaudojimo ir paties kalimo. Tad išvažiavo su nukaldintomis laimės pasagėlėmis.

Šaltalankių ūkyje „Gintarinė uoga“ (Alovė, Alytaus r.) kai kurie užsienio svečiai pirmą kartą sužinojo apie pačius šaltalankius (tik vokiečiai buvo su jais susipažinę, nors Vokietijoje uogynai užima vos 400 ha). Patys galėjo karpyti šakeles, po to apžiūrėjo produkciją šaldytuvuose, aiškinosi, kaip ji gaminama. Ragavo beveik pirmą kartą šaltalankių sulčių, sirupo ir giros. Buvo labai sužavėti skoniu.

„Praeities pavara“ – tai Dovydo ir Irmos Žvinakių, įsikūrusių Verebiejuose (Alytaus r.), sumanymas. Jie perėmė senelių namus. Nieko neišgriovė ir nesunaikino, viską atstatė ir toje erdvėje gyvena. Tai maždaug 1960–1970 m. aplinka su visais rakandais ir baldais, keletas senų automobilių.

Turizmo ekspertus jie pasitiko apsirengę tų laikų drabužiais – Dovydas su senelio švarku ir kelnėmis, o Irma – su močiutės suknele, parodydami, kad nieko išmesti nereikia, galima naudoti daug kartų taip parodant pagarbą praeičiai ir siekiant tvarumo.

Iš jų lūpų sklido istorijos apie sovietmetį, apie trėmimus, apie tai, kaip jie prarado sodybą, o paskui ją išpirko. Pačioje pabaigoje visi su delegacijos nariais susėdo prie didelio šeimos stalo. Užsieniečiai papuolė į kitą epochą, apie kurią žinojo labai mažai. Juos labai sujaudino, kad galėjo įžengti į paprastų žmonių namus ir juose pabūti.

„Šiandiena priklauso nuo vakar, rytojus priklausys nuo šiandienos – viskas Tavo rankose“, – tokia filosofija vadovaujasi jauna šeima.

Sukurta bendra rezervacinė sistema

Į tarptautinį lėtojo turizmo projektą „Slow Trips“, kuriame dalyvauja devyni partneriai iš šešių ES šalių (Austrijos, Vokietijos, Liuksemburgo, Italijos, Švedijos ir Lietuvos), 2019 m. pirmosios įsitraukė Alytaus rajono ir Druskininkų vietos veiklos grupės.

Projektas skirtas propaguoti ūkininkus, bendruomenes, kurie nori įsitraukti į europinį lėtojo turizmo judėjimą, kad jie įsivertintų save, apgalvotų, kur gali pasitempti, kur ką gali pakeisti.

„Lėtojo turizmo ašis – žmogus, jo gyvenimo būdas, filosofija, asmeninė ir šeimos, krašto istorija“, – įsitikinusi Lėtojo turizmo asociacijos prezidentė Henrieta Miliauskienė

„Projektas įsibėgėjęs, paslaugų teikėjai atrinkti. Sukurta tarptautinė interneto svetainė slowtrips.eu, įdiegta rezervacinė sistema, – pasakoja H. Miliauskienė. – Užsienio keliautojai iš karto gali rezervuoti priėmimą pas lėtojo turizmo paslaugų teikėją. Deja, kitų metų birželį projektas pasibaigs, tad neaišku, kaip viskas pakryps. Galimybės čia ir dabar užsisakyti paslaugą greičiausiai nebus, nors svetainės slowtrips.eu ir slowtrips.lt veiks.

Manau, didžiausias privalumas paslaugos teikėjams – kad jie gavo kitokio požiūrio, kaip paslauga galėtų būti teikiama ir ką būtų galima pritaikyti perimant gerąją praktiką iš Vakarų.“

Lėtojo turizmo ištakos

Lėtojo turizmo asociacijos prezidentė Henrieta Miliauskienė atvira, kad tokios srities paslaugos neatneša greito ir didelio pelno, tai pirmiausia turi teikti malonumą abiem pusėm: ir priimančiajam, ir teikiančiajam.

„Vakarų Europoje lėtasis turizmas gyvuoja seniai, žmonėms svarbiausia yra bendravimas su paslaugos teikėju, kuris dalijasi patirtimi, žiniomis, gyvenimo filosofija, gyvenamąja ir kūrybine erdve. Esmė ta, kad žmogus, sugalvojęs idėją, jos įgyvendinime dalyvauja nuo pradžios iki galo, – pasakoja lėtojo turizmo idėja užsikrėtusi nuo 2007 m. H. Miliauskienė. – Turime nemažai tokių, kurie sugalvojo verslą, bet viską daro samdomi žmonės. Tai ne ta sritis. Turi būti gyvas ir betarpiškas kontaktas tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo. Gyvenimo būdas.

Ir nereikia tikėtis, kad atvažiuos autobusas ar atskris visas lėktuvas susidomėjusiųjų, kad tai bus tūkstantinės pajamos. Paprastai lėtojo turizmo entuziastai keliauja šeimomis ar su kelių bendraminčių grupele. Jie ieško grynuolių. Tad nedaug ūkininkų ar kitų žmonių, turinčių idėjų, ryžtasi tam. Daug kas nori greitos finansinės grąžos, o ne jausti malonumą dirbant tokį darbą.“

Įdomu tai, kad nusprendusių leistis į tokią kelionę kinta mąstymas, suvokimas ar net vertybių skalė. Tai – atsvara masinio turizmo pakraipai.

MŪ inf.