Utenos r. Viktorija Jovarienė jaunystėje įkūrė vis dar gyvuojantį Arklininkystės ir etnografijos muziejų. Su žirgais moteris nuo pat vaikystės, jie pastūmėjo pasirinkti profesiją, o dabar Jovarų sodyboje ganosi keliolika žirgų.

„Mano pirmieji geriausi eksponatai buvo gelažiukai, nuplėšti nuo pasagos, pasagvinys, pavalkai, kad ir kokie vargani būtų. Viskas žavėjo. Iš tėčio pasakojimų žirgai skriejo nuo pat vaikystės pro mano vaizduotę.

Man lėlių nereikėjo, labiau norėjau paglostyti žirgo karčius, išpinti ir supinti jo uodegą, prisiglausti. Kitiems gal atrodau kaip nesubrendęs žmogus, bet aš sau atleidžiu, kad iš vaikystės neišaugau iki pat senatvės“, – pasakoja V. Jovarienė.

Viktorija su šeima įkūrė žirgų mylėtojų klubą „Ašvienių fanai“.

Bijojo būti nesuprasta

Užpaliuose su dviem dukromis, baigusiomis žemės ūkio mokslus ir grįžusiomis į gimtinę, gyvenančios V. Jovarienės apie 1970-uosius įkurtame muziejuje yra lineikų, vežimaičių, ornamentais puoštų važelių, ratų ir pasagų.

Lankytojai supažindinami su įvairiais pakinktais, žvanguliais, jojimo balnais. Dėmesio vertas ir gražiai išmargintas arklių kinkymo lankas.

Viktorija Jovarienė (antra iš kairės) pelnė Užpalių krašto garbės pilietės vardą

Muziejui skirta ne tik namų aplinka, klojimas, dvi vadinamosios mergelių ir piemenėlių klėtys, bet ir Užpalių miestelio centre 1802 m. pastatytas Sapiegų pastatas, vadinamas kamenyčia. Ten įrengtos istorinės erdvės „Kamara mergelam“, „Stanela žirgui“, „Menė Tėveliukui“, „Vazaunia“, „Klasė“ ir kitos.

Dėl daugybės eksponatų muziejus įsikūręs ir V. Jovarienės sodyboje, ir Užpalių miestelyje esančiame pastate, vadinamame kamenyčia

Jose taip pat gausybė eksponatų žirgų tema. Pirmieji atvežti iš tėviškės – Degutinių kaimo (Utenos r.). Dauguma eksponatų, pasak moters, tokie, kurių Lietuvoje nerastume. Pavyzdžiui, XIX a. pab. sportinio vežimo ratai. Tiesa, iš jų dabar padaryti šviestuvai, kad visi matytų, kokie buvo.

Tarp muziejuje laikomų daiktų – tapybos darbai, gobelenai, audiniai, drabužiai, medžio drožiniai, skulptūrėlės, papuošalai, žaislai, suvenyrai ir kita. Žirgai išpiešti ant langinių ir indų, netgi atsispindi Utenos menininkės Odetos Bražėnienės karpiniuose. Muziejuje galima rasti ir plūgų, akėčių, daug kitų padargų.

V. Jovarienės įkurtame Arklininkystės ir etnografijos muziejuje daugybė meno darbų arklių tema

Visko pradžia galima laikyti tuos metus, kai V. Jovarienė sukūrė šeimą ir persikėlė į dabartinę sodybą, šalia kurios buvo klėtys. Nors iš pradžių gėdijosi šios savo pomėgio, moteris pamažu tvarkėsi ir dėjo eksponatus į tas klėtis, kurios tuomet tarnavo kaip kolūkio sandėliai.

„Bijojau būti nesuprasta. Bet vis dėlto norėjau išreikšti save. Palaikė rajono valdžia. Pasirodžiau uteniškiui, literatūros tyrinėtojui, mokytojui Rapolui Šalteniui (garsios Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko giminės). Surengėme ekskursiją, per kurią viską parodžiau“, – prisiminimais dalijasi muziejaus įkūrėja.

Rapolui Šalteniui paviešinus plačiau, pradėjo populiarėti ekskursijos. Moteris išdrąsėjo, jai perduotos ir suvisuomenintos klėtys. Padedant žmonėms, jas visiškai sutvarkė.

Muziejaus puošmena – fajetonas, t. y. prašmatni karieta. Ją išardytą (nuimti ratai) iš Maskvos parvežė Viktorijos tėtis.

Meilė žirgams iš tėčio

Viktorijos tėvas Justinas Rastenis buvo garsus XX a. pr. žirgininkas. Tarp judviejų buvo didelis amžiaus skirtumas, tad tėvo pasakojimai ėjo iš tolimos praeities. Meilę žirgams moteris greičiausiai ir paveldėjo iš jo.

J. Rastenis apie 15 metų tarnavo Maskvoje giminių žirgyne. Traukiniu iš Maskvos iki Ignalinos parsivežė Orlovo ristūną ir pakinktų. Tai jam kainavo beveik visus uždirbtus pinigus. Tėvo daiktai užima garbingą vietą muziejuje.

Gal kai kam atrodo, kad ekspozicija perkrauta, bet muziejaus įkūrėja sako, jog jai viskas labai brangu, tad nieko negali atsisakyti.

V. Jovarienės vaikystė prabėgo sunkmečiu, pokariu. Nors duonos gaudavo tik riekutę (kiekvienam šeimos nariui tekdavo po vieną), Viktorija sutaupydavo vieną kitą kąsnelį ir arkliams, nors tie arkliai buvo suvisuomeninti, kolūkio.

Arkliai lėmė ir profesinį pasirinkimą. Jų apylinkėse agronomė jodinėjo gražiu gelsvu žirgu (buloniuku, pasak Viktorijos). Tad ji įstojo į Vilniaus žemės ūkio technikumą studijuoti agronomijos. Baigusi gavo ir paskyrimą, ir žirgą. Dabar moteris laiko stambiųjų žemaitukų veislės žirgų. Tai tie patys arkliai, kurie pastūmėjo V. Jovarienę rinktis agronomiją.

Nuo čia prasidėjo ir jos, kaip žirgų vadeliotojos žiemą ant Sartų ežero, karjera. Viktorija šia sporto šaka aktyviai užsiėmė 1966–1990 metais.

„Iš pradžių savo lėšomis važiuodavo su važiais, vėliau jau pasidarę specialius vežimaičius ant pavažų vienam žmogui. Ir ten suvažiavę lentyniaudavome per Grabnyčias. Važinėjau į visas lenktynes Sartuose, taip pat lenktyniavau Sakartvele, Krasnodare. Žirgą nupirko kolūkio pirmininkas. Tuo metu kolūkyje augintus žirgus labai mylėjo vaikai, nuolat prašydavo leisti pabūti su jais“, – prisimena Aukštaitijos legenda vadinama vadeliotoja.

Tuo metu kolūkyje augintus žirgus labai mylėjo vaikai

Aistra lininiams audiniams

Viktorija su šeima ūkininkauja. Jų ūkis mišrus ir ekologinis. Sėja grūdų savo poreikiams. Turi 17 paveldui priklausančių Lietuvos šėmųjų veislės karvių su prieaugliu. Pasak ūkininkės, tai nuostabūs gyvuliai, nors ir mažesnio produktyvumo, tačiau šeriami tik natūraliais pašarais.

Aktyvi ir smalsi moteris turi ir dar vieną aistrą – senieji lininiai audiniai. Linas – Užpalių krašto simbolinis augalas.

„Turėjau drobių, mano giminės buvo audėjai, mama Ona Vilutytė – gera verpėja. Net siuvamajai mašinai verpė siūlus, kurių turiu ir dar pademonstruoju per ekskursijas“, – sako Viktorija

Minint Lietuvos valstybingumo šimtmetį 2018 m. Viktorija su artimaisiais eksponavo austus rankšluosčius (aukštaitiškai vadinamus abrūsais). Buvo visokių: ir su nertais mezginiais galuose, ir su išsiuvinėtomis monogramomis.

2018 m. V. Jovarienė surengė austų rankšluosčių parodą Lietuvos 100-mečiui paminėti