Komikas Mantas BARTUŠEVIČIUS yra ne tik vienas iš Humoro klubo narių, rengiantis stand up pasirodymus, pritraukiančius įvairaus amžiaus žiūrovų, aktyvus nuomonės formuotojas socialiniuose tinkluose, bet ir įvairių sąmoningo vartojimo ugdymo, gamtosaugos renginių kūrėjas ir dalyvis, autentiškų gastronominių potyrių ieškotojas Lietuvoje. Beje, komiku tapo atsitiktinai, rimtai galvojo apie operos dainininko kelią.

Į Vilnių iš Vilkijos (Kauno r.), kur gimė ir augo, Mantas Bartuševičius atvyko, kaip pats sako, gūdžiais 2009 m. ir pašmaikštauja, kad sutapimas ar ne, bet kaip tik su jo atvykimu į sostinę baigėsi ekonominė krizė.

„Mūsų šeima įdomi, buvome ir esame santūrūs. Mano galva, yra du tipai mamų: vienos visada kaltina svetimus vaikus, nesvarbu, kas atsitiktų, o kitos visada kaltina savo vaikus“, – savo vaikystės patirtį apibendrina Mantas, vėl juokaudamas, kad savo mamą priskiria antrajam tipui.

Komikas nebijo prisipažinti, kad atkeliavęs į Vilnių iš pradžių jautėsi nejaukiai, tik filmuose buvo matęs šviesoforą. Buvo daug ir kitų kultūrinių dalykų, kurie ištinka provincijos žmogų, apsigyvenusį didmiestyje. „Tačiau stengiausi tyliai su tuo susigyventi ir neapsimesti, kad viską žinau, pavyzdžiui, kai restorane atneša tris įrankių rinkinius“, – geros nuotaikos nestokoja pašnekovas.

Komiko amplua jį ištiko atsitiktinai. Greičiausiai atsidūrė reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Tėvai galvojo ir jis pats neatmetė minties, kad bus dainininku, nes mokėsi operos. Netikėtai nusprendęs užlipti ant „Atviro mikrofono“ scenos, kur gali lipti kas nori, jeigu tik yra parengęs komedijinę programą, sulaukė antros galimybės ir ja pasinaudojęs išgirdo Paulius Ambrazevičiaus žodžius, kad yra priimtas į Humoro klubą.

„Augau tradicinėje šeimoje, kur tėvai žino, kas yra medikas ir teisininkas, o komikas atrodo nebūtino pobūdžio profesija. Bet nepabandęs nesužinosi, tad džiaugiuosi, kad kažkuriuo metu pajutau, kad tai mano darbas visu etatu“, – reziumuoja daugeliui gerai pažįstamas komikas.

Tvarumo samprata nuo mažens

Nuo mažų dienų Mantui buvo nesvetimas tvarumo suvokimas, įvairios žaliosios iniciatyvos. Prie to prisidėjo ir auklėjimas. Tėvai visada rūpinosi gamtos saugojimu. „Mane auklėjo, kad negalima mesti šiukšlių gamtoje, geriau pataupyti ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl tvarumo, aplinkos. Kadangi augau su šia filosofija ir kai tai išsiplėtojo, nevengiu pasisakyti ta tema, kartais ir pavyzdį vieną kitą parodyti. Dėl to užsikabino ir įvairios organizacijos, pasirinkdamos mane kaip vieną iš ambasadorių“, – pasakoja stund up meistras.

Visai neseniai M. Bartuševičius pradėjo įvairias iniciatyvas Europos Sąjungos projekte „Next Generation EU“. Kuriamas 8 dalių serialas apie naująją kartą ir ES žaliąjį kursą. Bus paliestos tvarumo, dirbtinio intelekto, atsinaujinančių šaltinių ir kitos sąmoningesnio gyvenimo stiprinimo temos.

Prieš tai vaikinas dalyvavo projekte „Ding Dong Challenge“, kur buvo atrinkti po 3 įvairių Europos šalių nuomonės formuotojai (influenceriai). Jie kūrė 5 pasirinktos kelionės sustojimus, kurie turėjo savo istoriją. Mantas filmavo ir pasakojo apie prie Platelių įrengtų pažintinių takų pritaikymą neįgaliesiems, apie Vilniuje įsikūrusį restoraną „Mano Guru“, kuriame priimami dirbti žmonės, turėję priklausomybių ir bandantys šiuo metu atsitiesti, ir kt.

Kaimas asocijuojasi su ramumu

Paklausus, kokios asociacijos iškyla, kai ištari žodį „kaimas“, Mantas trumpam susimąsto. „Kai išgirstu žodį „kaimas“, prisimenu, kaip mes iš Vilkijos (nors gali būti, kad daug kas į Vilkiją važiuotų kaip į kaimą) važiuodavom į dar mažesnį kaimelį, nes mano senelis remontavo sodybas ir kiekvienąkart keldavosi ir apsigyvendavo ten, kur atlikdavo darbus“, – dalijasi prisiminimais Mantas, kurio atmintin labiausiai įstrigo, kai būdavo netoli Eržvilko. – Tai man iš karto prisimena gyvenimas kaime, kur yra 20 sodybų, atkeliauji mėnesiui, tau randa darbų ir tu gyveni daug lėtesnį ir ramesnį gyvenimą. Tad kaimas man yra ramuma.“

2020 m. keliaujant su žmona po Lietuvą ir rengiant reportažus, viena iš temų buvo apie ūkininkavimą ir tvariai įrengtus ūkius, kurie nenaudoja cheminių augalų apsaugos priemonių. Tuomet aplankė nemažai ūkių.

„Man visada didžiausia pagarba ūkininkams, kurie, būdami mano metų, jau yra įsteigę didelius ūkius, jiems vadovauja, siekia viską padaryti tvariau. Spjauna į miestą, pasirenka sodybą, plėtoja savo verslą, po to smagu matyti, kai aplink tokius žmones pradeda kurtis daugiau panašių“, – džiaugiasi M. Bartuševičius.

Jam kartu su Ieva didelį įspūdį paliko Ukmergės r., Berzgainių kaime, ekologiškai ūkininkaujantis Ričardas Kvekšas, auginantis danielius ir pats ruošiantis pašarą jiems. Ūkininkas gyvena tuo, yra atsidavęs savo verslui.

Dvarai – dar viena vieta, kuri traukia apsilankyti jauną šeimą. M. Bartuševičiui artima Ilzenbergo dvare puoselėjama filosofija, kad visas maistas atkeliauja iš vietinių ūkininkų, sutrumpinama visa maisto grandinė. Taip irgi užtikrinamas tvarumas.

Mantas perduoda didžiausius linkėjimus ir linki sėkmės savo draugui Mariui iš Kauno r., kuris dar tik pradeda ūkininko veiklą.

Labai svarbu bendruomenė

Kaimiškose vietovėse labai daug kas priklauso nuo bendruomenės stiprumo. Tai pašnekovas jau pastebėjo su Humoro klubu važinėdamas po Lietuvą.

Kultūriniame sektoriuje irgi panašiai. Štai, Vilkijoje yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie paskui save traukia bendruomenę. Manto nuomone, kai kuriuose miesteliuose trūksta ne tiek pačios kultūros (plačiąja prasme ir meno), trūksta tiesiog žmonių, kurie būtų iniciatyvūs ir pradėtų kažką daryti. Žmonės nori renginių, susitikimų, tiesiog reikia, kad kažkas juos paragintų, užkurtų ir parodytų, kaip galima gyventi, ne tik sėdėti po darbo grįžus namie.

Nuomonės formuotojas sako suprantąs, kad mažuose miesteliuose jaunimas kartais neturi ką veikti. Jam tiesiog gaila, kad niekas nesiima iniciatyvos, nebando rasti, kuo užimti, sudominti jaunus žmones.

„Kai sulauksiu tokio amžiaus, kai galėsiu keliauti iš Vilniaus ir negalvoti apie didelius darbus, labai norėčiau grįžti į savo gimtinę ar į kokią kitą vietą ir kažką suorganizuoti jaunimui. Žinoma, gal taip galvoju tik dabar, gal kai pasensiu, sakysiu, kad man tai neįdomu. Kol kas puoselėju šią svajonę. Kartais raginu ir pats jaunimą keliauti į miestą, į užsienį, pasisemti patirties ir tada imti daryti gerus darbus čia“, – atviras Mantas.

Patinka vietinių ūkininkų produktai

Prieš septynerius metus pėsčiomis išvaikščiojęs Lietuvą, pernai Mantas su žmona Ieva, kaip užsienio kelionių alternatyvą, pasirinko gastronomines keliones savo šalyje.

„Šventuolio nevaidinsiu, – vėl juokauja Mantas. – Dažnai būna, jog neturiu laiko, kad pasirinkti tą maistą, kurio tikrai norėčiau. Laikas padiktuoja, ką pirkti, ne vertybės ar piniginė. Ištaikę progą perkame iš smulkiųjų vietinių ūkininkų, o ne prekybos centruose, – dalijasi savo maisto pasirinkimu pašnekovas. – Dar labai smagu netikėtai kelionėse užklupti muges, šeštadienio rytais – turgelius ir ten vietoje pirkti iš ūkininkų.“

Nusipirkęs iš ūkininko jo produktą, Mantas jaučiasi padaręs kažką gero.

Lūžis, kai turime visko

Kalbėdamas apie savo amžiaus žmones ir pats būdamas santūrus ir kuklus, M. Bartuševičius linki jauniems žmonėms būti drąsesniems. Juk esame patekę į situaciją, kai visi susirenka ir bijo kalbėti, nes nežino, ar nesuklys, bet visi tą patį galvoja. Tiesiog svarbu, kas bus pirmas, kuris išdrįs kažką pasakyti, gal tik paklausti.

„Norėčiau, kad būtų daugiau jaunų žmonių, kurie turėtų iniciatyvų ir nebijotų jų įgyvendinti. Galiu pasakyti, kad jie suklys... ir ne kartą. Galiausiai, jei dirbsi viena kryptimi, tai rezultatą pasieksi, kad ir kas nutiktų, – optimizmo ir entuziazmo stengiasi įkvėpti kitiems nuomonės formuotojas. – Linkiu dar būti originaliems. Susikurti išskirtinumą. Tokių pačių daiktų ir paslaugų rinkoje yra labai daug, tad reikia pasukti galvą.“

Grįždamas prie tvarumo Mantas Bartuševičius surimtėja. Jo nuomone, Lietuvoje mes jau turime pinigų ir galime pirkti netaupydami. Skandinavai jau taupo – ir ne pinigus, o gamtą.

„Mentaliteto lūžis ir pokytis, kad turi pinigų, bet ar reikia tiek pirkti, ar tiek reikia daiktų, pas mus dar neįvyko. Panašiai turbūt yra ir su žemės ūkiu. Mes turime pereiti tai, turime galvoti apie savo pelnus, kad kuo daugiau uždirbtume. O tada kažkuriuo metu suprasime, kad ne pinigai svarbiausia, o tai, kaip sukurti tvarų verslą. Man smagu žinoti, kad yra naujoviškai mąstančių, apie tvarumą galvojančių ūkininkų, kurie pirmiausia žiūri, kaip nepakenkti, kai nori užsidirbti pinigų iš žemės“, – atviras Mantas Bartuševičius.

MŪ inf.