Telšių r. Savo giminės ir kaimo paveldo muziejus – išsipildžiusi Elenos Mažeikienės svajonė. Keliuose pastatuose daug senosios buities atributų, rakandų, žemės ūkio padargų. Sukaupta prijuosčių ir marčių skarelių kolekcija.

III Tučiuose gyvenanti Elena Mažeikienė eina 83-iuosius metus, užaugino 6 vaikus (vieno anksti neteko), jau turi 9 proanūkius ir nestokoja geros nuotaikos.

Muziejų puoselėti padeda vaikai, marčios. Vienas sūnus ūkininkauja, laiko 43 galvijus. Turi mišrų ūkį, 30 ha savo žemės, kažkiek nuomoja.

Besimokančiai mokykloje mergaitei į širdį krito a. a. istorijos mokytojo Kazio Blažio žodžiai: „Gerai, jeigu žinosite, kur kovėsi Čingischanas, kazokų ordos, bet dar geriau, jei žinosite, kas aną miškelį sodino, kam tie pastatai priklausė prieš 10 ar 20 metų.“ Ji suprato, kad svarbu puoselėti savo kaimo ir giminės istoriją.

Nuo kvitų – iki laukų istorijų

Jau paaugusi pradėjo rinkti senus kvitus. Vokiečių laikais reikėjo gauti leidimą malūne sumalti miltus, tad vienas žmogus atnešė tokį kvitą Elenai.

„Mane jau traukė tokie dalykai, pamažu stalčely juos rinkau, kai kitos mergaitės ten laikė mergaitiškus dalykus“, – juokiasi moteris.

Kolūkio laikais E. Mažeikienė surinko darbadienių knygelių, kvitų už įvairius darbus. Iš pradžių viską dėjo į stalčių, vėliau kažkas atidavė čemodanėlį be užrakto, tada kaupė ten. Kai ištekėjo ir augino vaikučius, šis įprotis nedingo, tik vieną kartą išprotėjęs žmogus, anot jos, padegė namus ir nemažai jos sukauptų eksponatų sudegė.

„Kaip sakoma: „Ožys senyn, ragai kietyn.“ Tai man panašiai – į senatvę pradėjau labiau linkti į visokias istorijas“, – pasakoja Savo giminės ir kaimo paveldo muziejaus įkūrėja.

Kolūkio laikais dirbo brigadininko pavaduotoja ir rašė laukų istorijas.

„Buvau už tai ir supeikta, juk ne už rašymą algą moka. Sėdi rašyti, ar koks žmogus sustoja papasakoti, tai ir užmiršti, kad traktorius burzgia. Tiesa, vienas agronomas pagyrė, kad tie užrašai gali būti naudingi sėjomainai.

Laukai tuomet turėjo ne numerius, bet pavadinimus pagal ten gyvenusių žmonių pavardes, pvz., „Gureckinė“. Kai kur žinojau ir tai, koks to lauko derlingumas“, – atvira E. Mažeikienė. Gaila, bet tie užrašai neišliko.

Elena buvo ir to meto moterų tarybos pirmininkė, daug jos straipsnių kraštotyros tema publikuota spaudoje. Yra pelniusi respublikinę premiją už rašinius kaimo tema.

Atsitiktinumas padėjo įgyvendinti svajonę

Atsikūrus nepriklausomybei, apie 1994 m., į Nevarėnų seniūniją atvažiavo specialistė iš Švedijos, kuri mokė moteris verslumo. Elena tuomet ėjo šeštą dešimtį.

Iš tų kursų reikėjo parašyti ataskaitą, kurią moterys juokais vadino diplominiu darbu. „Pagauta savo vizijos parašiau apie svajonę turėti muziejų, kad tuos visus popieriukus galėčiau parodyti visuomenei, kaip buvo prieš 20, 30 metų“, – vėl juokiasi E. Mažeikienė.

Tuomet ji jau buvo sukaupusi ir rankų darbo drabužių (lininių ir kitokių), rinko prijuostes. „Vis mane aplankydavo mintis, kad kada nors turėsiu muziejų, o tada sukabinsiu tas prijuostes ant kokio medžio ar ant virvės ir pareis visos moterys iš praeities. Nesu mačiusi kaimo moters be prijuostės. Kodėl galvojau, kad galėsiu ką nors parodyti, nežinau, dabar net gėda tokios minties“, – sako Elena.

Jos vizija neliko nepastebėta, E. Mažeikienė pakviesta į Švediją. Gavo nedidelę stipendiją. Ten pamatė, kaip atrodo tos šalies privatūs muziejai. Grįžus dar labiau sustiprėjo noras įkurti muziejų.

„Ten pamačiau, kaip paprastai, bet gražiai įprasminti praeities pėdsakai. Man patiko“, – pasakoja muziejininkė.

Elenos vyro tėviškėje netoli III Tučių prieš pat nepriklausomybės paskelbimą mirė paskutinis šeimininkas. Sodybą nupirko vyro sesuo, o vėliau ją išsimokėtinai perleido Elenos vyrui Juozui. Taip muziejaus idėja visai priartėjo.

Nors ne visiems šeimos nariams patiko Elenos idėja, ji taikiai ir tyliai po truputį ten kraustė lobyną. Pradėjo remontuoti seną pirtį (paliko autentiškus langelius ir plautus), padarė klėtį. Vienas sūnus, kaip juokiasi moteris, buvo sąmokslininkas ir daug padėjo.

Senuosiuose sodybos pastatuose – daugybė praeities reliktų

Po vyro mirties ėmė tvarkyti ir tikrąją sodybos klėtelę, kuri pastatyta 1839 metais. Kūrė ekspoziciją ir name. Ten liko sena lova, į kurios perdarytą čiužinį kišo ne šiaudus, o paparčius, ajerus, kad mažiau lįstų graužikai. Palikta ir plūktinė asla, nedažytos lubos, viename kampelyje vis dar yra kamštis lubose dūmams išleisti.

Tikrasis muziejaus atidarymas, į kurį pakviestas ir kunigas, įvyko 2009 m. gegužę, per Sekmines. Viskas papuošta Sekminių berželiais. Atvažiavo žmonių, gyvenusių toje sodyboje. Dabar įkurtame Savo giminės ir kaimo paveldo muziejuje vyksta giminės susitikimai, švenčiamos įvairios šventės.

2022 m. pavasarį į giminės pasibuvimą pasikvietė Seimo narį Valentiną Bukauską ir Bronio Ropės padėjėją Daivą Puplauskienę. Surengė prijuosčių ir marčių skarelių parodėlę.

Muziejaus įkūrėja Elena Mažeikienė marčių skareles sukabino ant tarp medžių ištiestos virvės ir svečiams surengė nedidelę parodėlę

„Tarp šimtamečių obelų ištiesėme virves ir tas skareles už kampo su segtukais sukabinome. Gražių jaudinančių atsiminimų iškilo“, – teigia muziejaus įkūrėja.

Kiekviena istorija prasminga

E. Mažeikienės močiutė iš tėvo pusės buvo pribuvėja, ji padovanojo sidabrinę monetą – pirmuosius lietuviškus 10 litų su Vytauto Didžiojo atvaizdu.

Be jautrių asmeniškų moterų istorijų, išliko atsiminimų apie įvairius rakandus, padargus. Ant klėties sienos pakabintos akėčios, vagotuvas (drapakas), plūgas, kalvio darbo vagotuvas.

Ant klėties kabantys padargai

Prieš kelerius metus žmogus padovanojo nagingo meistro pagamintą mašiną sėmenims valyti su rankena sukama, šiek tiek panašią į grūdų valomąją (arpą). Kas atvažiuoja, tas sako, kad pirmą kartą mato, kaip atskirti sėmenis.

„Mes regione buvom paskutinieji, auginę linus. Už čekius nusipirkome linų raunamąją, tik visai neseniai ją supjaustėme į metalo laužą. Vis dar ruseno viltis, gal vėl auginsime“, – atsidūsta moteris.

Eksponuojami ir seni spaustuvai, sviestmušės, net su rankenėle sukamos. Ir sūrmaišis senas pakabintas. Lašiniams sūdyti skirta skrynelė su užraktu. Yra ir audimo staklės, nors sodybos šeimininkė austi nemoka.

Tarp garbingų eksponatų – marčios ant virvutės suverta 60 balandžių. Ant kiekvieno sparnelio – po žemaitišką žodį. Skirta pagerbti toje sodyboje kalbėjusius žemaičius.