Kai gervės traukia į pietus, ateina Sėmenė
2019-09-06

Kaunas. Atėjo kalendorinis ruduo ir jau prasideda žiemkenčių sėja, o ūkininkai atidžiai stebi oro prognozes. Tai – vienas iš svarbių sėjos pradžios veiksnių. Žinoma, žemdirbiai planuoja darbus atsižvelgdami į tai, kada baigia javapjūtę, kitos savo ūkio veiklos eigą, intensyvumą, galimybes, sėjamų augalų veisles, jų reikalavimus ir kt.

Gerokai anksčiau lietuviai žemdirbiai taip pat žiūrėjo į dangų, tik skaitė kiek kitokius ženklus jame. Sakoma, kai Sietyno žvaigždynas danguje spindi iki aušros, kai gervės būriais traukia į pietus, o tilvikas lakiodamas po dirvonus šaukia: pilk, pilk, pilk, ūkininkas iškūrena pirtį, išsiprausia, apsirengia švariais marškiniais, kurių nekeis iki sėjos pabaigos, pasiima duonos, kurią pakas Dievams, ir išeina sėti rugių. Taip buvo švenčiama baltų šventė Sėmenė, dar kitaip Ažpažėlė.

Žiemkenčių sėja būdavo pradedama ne anksčiau kaip rugsėjo 8 dieną, t. y. per Šilines, ar atėjus katalikybei – per Mergelės Marijos gimimo dieną. Geriausia, sakydavo, sėti po pilnaties antrą arba trečią dieną.

Dojus agro 19 09 10

Suvalkiečiai geriausiu metu laikė tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinės.

Dirbdavo vienumoje – tada rugiai geriau dera. Rugius reikia sėti delčioje – kad šaknys tvirtos būtų (nors kitus javus būtinai per priešpilnį ar pilnatį – kad brandesni būtų).

Ariant pūdymą taip pat žiūrėta delčios – mat ariant per jaunatį, priešpilnį ar pilnatį dirvoje esą labiau želiančios piktžolės.

Šiaurės Lietuvoje Marijos gimimo šventė laikyta ir linarūtės pradžios terminu: tada dar pakankamai šiltas vanduo stiebeliams mirkyti linmarkose. Kitur linų merkimas paprastai buvo dirbamas apie Šv. kryžiaus dieną – rugsėjo 14 d.

Paklausta, kaip į Sėmenę žiūrima mūsų dienomis, aktyvi vadinamųjų senųjų šilinių dzūkų (apie Marcinkonis) gyvenimo būdo tyrinėtoja ir žinovė Onutė Navikaitė-Drobelienė nusijuokia, kad šiais laikais ūkininkai kliaujasi ne dangaus ženklais ir specialiai baltų marškinių eidami sėti nesivelka.

„Geriau žinau šilinių dzūkų papročius, o jie gyvena „ant pieskos“, tai sugyventi su gamta jiems buvo ypač svarbu. Todėl saugojo gamtą, rūpinosi ja, atsižvelgdavo į įvairius jos ženklus. Ir sėdavo, nors žemės labai nederlingos, maždaug rugsėjo 8–14 d. Taip, taip, ir dažnai sakydavo, trečią dieną po pilnaties ir „diedą reikia tuomet palikti ramybėje“, – teigia O. Navikaitė-Drobelienė.

Priešingai nei anksčiau Lietuvoje šiuo metu rugių (pagal kurių sėjos laiką švęsta Sėmenė) auginama gerokai mažiau negu kviečių, ir pastarųjų supirkimo kaina taip pat didesnė. Taigi, žieminių kviečių sėjos laikas šiek tiek skiriasi.

„Mano ūkio“ autorė Viktorija Gaigalaitė, jau remdamasi šiuolaikiniais moksliniais ir praktikoje išbandytais metodais, teigia, kad, pavyzdžiui, žieminių kviečių sėjos laikotarpis gana ilgas: ankstyvos sėjos datos yra nuo rugsėjo 5 iki 10 d., normalus sėjos laikas – rugsėjo 11–25 d., vėlyva sėja – rugsėjo 26 iki spalio 10 d.

LAMMC Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Ruzgas iš savo agronominės praktikos teigia, kad anksčiau kviečius buvo rekomenduojama sėti nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Dabar, truputį atšilus rudens orams, sėja pavėlinta ir geriausias laikas sėti žieminius kviečius yra nuo rugsėjo vidurio iki rugsėjo pabaigos.

Anot mokslininko, rugius taip pat tinka sėti visą rugsėjį. „Juk ir mėnesio pavadinimas pagal rugių sėją, – komentuoja mokslininkas. – Juos pasėti tikrai mokame, svarbu, ne tik pasėti, bet ir daugiau valgyti ruginių produktų, ruginės duonos – tos tikrosios, o ne mišinio su kviečiais – nes ji tautinis Lietuvos paveldas, sveika, maistinga.“

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate Lietuvos žemės ūkio plėtrą, atsižvelgdami į 15 metų narystę Europos Sąjungoje?
Orai