Kaišiadorys. Rugpjūtį penkiolikos metų įkūrimo ir veiklos sukaktį mininčios Kaišiadorių r. inžinierių draugijos pirmininkas Vytautas Juras sako, kad narius vienija ne tik bendri darbai, bet ir daugybė prisiminimų.

Draugijos įkūrimo iniciatorius žemės ūkio inžinierius V. Juras, veiklus, sumanus, entuziastingas ir darbui atsidavęs žmogus, ilgą laiką dirbo Kaišiadorių r. savivaldybėje ir kasmet atlikdavo traktorių technines apžiūras. Jis sako, kad inžinierius draugystė vienija dar nuo deficito laikų.

„Pati draugija gyvuoja jau 15 metų, tačiau jos nariai inžinieriai bendrauja nuo tarybinių laikų. Kai galvojome pavadinimą, pasirinkome draugiją. Iš kur ta draugystė? Iš tų sunkių tarybinių deficito laikų, iš kurių mes atėjome. Sunkumai, bėdos žmones suartina ir tada jie tampa draugais“, – sako pirmininkas, nusikeldamas į tuos laikus, kai inžinieriaus mechaniko pagrindinis darbas buvo technikos aprūpinimas atsarginėmis dalimis. „Įsivaizduokite: kolūkyje vyksta silosavimas ir staiga sugenda smulkintuvas. Visa grandinė sustoja – traktoriai, žmonės. Visi žiūri į inžinierių. Kad gautų didžiausią deficitą – reikiamą detalę, lekia jis į visas puses, bet pirmiausia pas draugą. Laimė, kad nors vienas turėdavo“, – pasakoja V. Juras.

Draugijos pirmininkas apgailestauja, kad jauni inžinieriai neskuba stoti į draugiją, kita vertus, jų Kaišiadoryse ir nėra daug. Kaip ir norinčiųjų studijuoti, ypač žemės ūkio inžinerijos mokslus. Nors inžinieriaus specialybė gana paklausi, tačiau jaunimui nepatraukli, nes būtinos geros tiksliųjų mokslų žinios, o studijuojant reikia daug ir sunkiai mokytis.

Svarbiausia – ne technika, o žmogus

Inžinierių bendravimas ir vienybė svarbi buvo ir nepriklausomybės pradžioje, kai susibūrę į Lietuvos savivaldybių inžinierių tarybą, kuriai vadovavo V. Juras, pasipriešino ne vienai inžinieriams, o kartu ir ūkininkams nepalankiai reformai. Šios tarybos iniciatyva ir pastangomis pavyko pasiekti, kad būtų pakeistas Vyriausybės nutarimas perduoti žemės ūkio technikos priežiūrą Vidaus reikalų ministerijai, o funkcijas – valstybės įmonei „Regitra“.

Vėliau pasipriešinta ir Žemės ūkio rūmų bandymams perimti šias funkcijas. Jei būtų įgyvendintas pirmasis scenarijus, tai mokesčiai už žemės ūkio mašinų techninę apžiūrą tikriausiai nebūtų simboliniai kaip dabar (traktoriaus apžiūra kainuoja 5 eurus, jei ji atliekama ūkyje – 10 eurų). Taip pat gerokai didesni būtų ir reikalavimai, pvz., atliekant techninę apžiūrą būtų reikalaujama turėti technikos draudimo polisą kaip ir automobiliams.

Pasak V. Juro, budrumas reikalingas ir šiandien, nes ir vėl kalbama apie tai, kad žemės ūkio mašinų techninę apžiūrą turėtų atlikti atestuotos įmonės. „Jei dabar nieko inžinieriai nedarys, gali būti, kad šias funkcijas perims, pvz., Mašinų bandymų stotis. Kai savivaldybių inžinieriai atlieka apžiūras, valstybei tai nėra didelės išlaidos. Nedidelių valstybės sąnaudų reikia ir kontrolei, kuri, mano įsitikinimu, nors ir minimali, bet būtina. Kaip ir žemės ūkio technikos apskaita, techninė apžiūra. Tvarka turi būti, tik viską reikia daryti protingai, be komercijos ir siekio pasipinigauti“, – sako inžinierius.

Jis pabrėžia, kad ne vieną dešimtmetį inžinierių vykdytas darbas turėjo didžiulę įtaką žemės ūkio technika dirbančių žmonių saugumui, nes padėjo sumažinti nelaimingų atsitikimų ir žmonių netekčių skaičių. Puikus įrodymas – Kaišiadorių rajonas.

„Čia tarybiniais metais kasmet dėl netvarkingos technikos žūdavo 1–2 traktorininkai. Galiu drąsiai pasakyti, kad per paskutiniuosius 25 m. Kaišiadoryse nežuvo nė vienas su žemės ūkio technika dirbęs žmogus. Labai džiaugiuosi šia rajono statistika, nes jaučiuosi šiek tiek prie to ir aš prisidėjęs“, – šypsosi V. Juras.

Jis pasakoja, kad dar besimokydamas Žemės ūkio akademijoje supratęs, kad svarbiausia ne technika, o ja dirbantis žmogus. Šia linkme ir dirbęs visą savo gyvenimą, griežtai ir reikliai atlikdamas technines žemės ūkio mašinų apžiūras. Nors iš pradžių tai daug kam nepatiko, nemažai piktumų būta, mat nemažai technikos iš pirmo karto negaudavo techninės apžiūros pažymėjimų, tačiau V. Juras sako, kad vėliau ne vienas ūkininkas jam dėkojęs už tai, kad neleidęs važiuoti ir dirbti technika, neatitinkančia saugumo reikalavimų. Gana dažnai, atrodytų, nereikšmingos smulkmenos, kaip atšvaitai ant technikos ar garso signalas, padėdavo išvengti nelaimingų atsitikimų, išsaugodavo žmonių gyvybes.

Didelį dėmesį savo darbo metais V. Juras skyrė ir tarybinės technikos darbo sąlygoms gerinti – triukšmui, vibracijai, dulkėms mažinti siūlydavo traktorių kabinas kailiais ar kilimais išsikloti. „Tarybinėje sistemoje žmogus, jo darbo sąlygos nebuvo svarbios. Nebuvo pripažįstamos ir profesinės vibracijos ligos. Vieninteliai Kirov traktoriai, gaminti karinėje gamykloje, atitiko darbo sąlygų ir saugos reikalavimus“, – sako inžinierius.

Jis pasakoja, kad per technines apžiūras, į kurias suvažiuodavo viso kaimo ūkininkai, ypač girdavęs tuos, kurie prižiūrėdavo savo techniką, dėdavo pastangas darbo sąlygoms gerinti. „Technikos mylėtojams negailėjau pagyrų, o gerais jų pavyzdžiais stengiausi kitus užkrėsti. O didžiausia bausmė technikos neprižiūrintiesiems buvo vieša kritika, tik šį ginklą reikėjo labai atsargiai naudoti“, – taikytą darbo metodiką atskleidžia V. Juras, juokdamasis, kad per ilgus darbo metus daugiausia ne apie techniką, o apie žmones sužinojęs.

Plačiau skaitykite žurnalo MANO ŪKIS publikacijoje

MŪ inf.