Skuodo r. Žemdirbio muziejaus vadovui Virginijui Mitkui galvijų ir arklių auginimas, daugiau kaip 20 metų puoselėjamas privatus muziejus, kuriame rengiama amatų šventė, yra gyvenimo malonumas.

Aleksandrijos sen. Truikinų kaime 30 a sklype stovi trys klėtys, iš kurių viena, parvežta iš Klauseikių kaimo, mena 1890 metus. Čia eksponuojama daugybę senųjų žemės ūkio padargų.

Be to, surinkta ir 50 senųjų motociklų, akmenų kolekcija. O kur dar sovietmečio atributai ar karinės detalės, tarkime, buvę vežimai (šiuo metu jau išrinkti) su vokiečių tankečių ratais ar titaniniais lėktuvų ratų diskais.

Tarp eksponatų galima pamatyti Švedijoje pagamintą pieno centrifugą „DALIA“, tarpukario laikų švedišką rankinę burokų sėjamąją, kur gali pareguliuoti tarpus tarp sėklų.

Žemdirbio muziejuje eksponuojama ir apie 50 senųjų motociklų

Privačiame muziejuje yra ir įdomesnių eksponatų: arkliais traukiamos vokiškos bulvių kasamosios, arklinės lėkštės, skirtos velėnai sulėkščiuoti ir suardyti, taip pat šienapjovės – tiek pelkinės, tiek paprastos (vokiškos, lenkiškos).

Anot kolekcionieriaus, Lietuvoje tarpukariu dominavo švediški, vokiški ir lenkiški padargai. Ant jo turimų yra ir datos. Galima rasti ir Liepojos „Metalurgo“ (kuriai vadovavo vokiečiai) gaminių, pavyzdžiui, bulvių kasamosios. Yra išlikusių net logotipų ir originalių užrašų.

V. Mitkaus teigimu, tarpukariu dominavo švediški, vokiški ir lenkiški žemės ūkio padargai. Tokių nemažai yra ir pas jį

Eksponuojami vežimai, rogės, bričkos. Vienas įdomesnių eksponatų – traukiama kuliamoji, su keturių arklių sukamu reduktoriumi (transijonu). Tarsi koks medinis kombainas, kur birdavo pelai ir grūdai. Nupjaudavo javus, juos suveždavo į kluoną ar sudžiovindavo laukuose. Tada sukraudavo į vežimą ir atveždavo kulti.

Dar vienas unikalus eksponatas – XIX a. 3 m ilgio ir apie 2,5 m pločio medinis (su keliomis metalinėmis detalėmis) bulvių rūšiavimo įrenginys: į viršutinę dėžutę suberiami keli kibirai ar krepšiai bulvių ir sukama rankena, o įrenginys jas atrūšiuoja pagal dydį – į sėklines, mažytes, dideles.

Šį įrenginį su vienu ūkininku iškeitė į blokelių paletę. „Labai mažai yra tokių, kurie muziejui ką nors atiduoda nemokamai. Už viską reikia atidirbti arba kažkaip atsilyginti“, – tarsteli muziejaus įkūrėjas.

Kad nebūtų sudeginta ir sunaikinta

Pirmas eksponatas, davęs privataus muziejaus pradžią, buvo akmeninės girnos, kurias Virginijus, tuomet 5-erių metų vaikas, nupirko iš malūnininko Grabausko. Žinoma, tai padaryti padėjo tėvai, bet iniciatyva buvo jo.

Atkūrus nepriklausomybę, buvusio kolūkio pastatuose V. Mitkus pradėjo gaminti statybinius blokelius (juos gamina iki šiol), vėliau – supirkinėti metalo laužą, gaminti ir remontuoti žemės ūkio techniką.

Į metalo supirktuvę atvežtų senovinių daiktų, žemės ūkio padargų ir technikos V. Mitkus nenaikino. 2005 m. įkūrė ekspoziciją, kurią pavadino Žemdirbio muziejumi.

Muziejuje nemenka vežimų ratų kolekcija, tarp retesnių – karinių lėktuvų ratai, pritaikyti to meto vežimams 

Amatų klėtyje eksponuojami gyvulių gydymo, staliaus, batsiuvio įrankiai, seni lygintuvai, fotoaparatai, žibalinės lempos ir kt. Vilniuje sendaikčių turguje pirktas medinis arklas V. Mitkui primena Afganistaną, nes ten tarnaudamas matė, kaip vietos gyventojai pakinkę jaučius panašiu arklu ardavo žemę.

Tai, kas traukia

Virginijus ne tik taiso ir remontuoja techniką, gamina statybinius blokelius, bet ir augina galvijus ir arklius. Šiuo metu turi 4 Lietuvos sunkiasvores kumelaites ir 2 Hanoverio jojamąsias. 3 kumelingos, tad šeimininkas tikisi pavasarį sulaukti kumeliukų.

„Turime žemės, pievų, tad lieka šieno, pašarų, ne visada kaimynai nori paimti. Jeigu tą šieną reikia atiduoti ir pačiam primokėti, geriau gal tegul arkliukai suėda“, – juokiasi muziejaus įkūrėjas ir priduria, kad viską atlieka su technika, turi daugybės metų įdirbį, tad lengvai viską spėja.

Lietuvos sunkiasvorius veisia, o Hanoverio jojamąsias parduoda sportininkams.

Tiek gyvuliai, tiek muziejus, anot vyro, yra pomėgis – kaip žaidimas.

Virginijus ir pats ant arklių norėtų palakstyti, bet trūksta laiko. Tiesa, porą kartų skaudžiai krito ir susižeidė.

Žemdirbio muziejuje kasmet rengiama amatų šventė. Ji atsirado atsiliepiant į Lietuvoje rengiamas muziejų naktis. Paskutinioji surengta rudenį, po javapjūtės.

Šventės metu užkuriami senoviniai varikliai, ištraukiama senovinė skiedrų drožimo mašina, rodoma, kaip tekinama medinėmis tekinimo staklėmis. Senoje kalvėje dirba kalviai. Žirgais pakinkytomis karietomis vežiojami žmonės, koncertuoja folkloro grupės, o kaimo bendruomenių nariai prekiauja savo gaminiais.

Akimirkos iš pernai surengtos amatų šventės

„Išlaidų ir rūpesčių labai daug, nes muziejaus teritorija nemaža. Kiek gali, padeda ir seniūnijos darbuotojai, ir bendruomenės nariai“, – pasakoja žemaitis.

Nemalonus atvejis

Virginijus Mitkus nesutinka su įstatymo pataisa, pagal kurią bet kokius ginklus reikia sunaikinti arba deaktyvuoti. Reikia, kad būtų signalizacija ir policijos ar apsaugos firmos priežiūra.

„Tai sužinojęs į muziejų kviečiau specialistus, nes turėjau daug ginklų, jų liekanų, išartų iš žemių. Viską aprodžiau, klausiau, kaip tai sutvarkyti. Bet nieko nepavyko padaryti, viską teko sunaikinti. Liko patrankos vamzdis, bet reikėjo skylučių prigręžti, jį užtaisyti, kad nesprogtų ir panašiai. Vis laukiu, kada ateis dokumentai, kad viskas sutvarkyta.

Juk tai – tik ginklų liekanos, kurios, mano galva, nekelia grėsmės. Liūdna, nes visi titnaginiai šautuvai buvo sunaikinti. Nieko neliko. Jie kabėjo ant metalinės sienos, buvo privirinti, atbėgęs bet kas negalėjo jų nulupti“, – nuoskaudos neslepia muziejaus savininkas.

Turėdamas ir nemalonios patirties Virginijus stengiasi išlaikyti pozityvų požiūrį ir, kaip pradėjęs kurti muziejų prieš 20 metų, taip ir dabar, nesigaili skirto laiko ir jėgų.