Šilutės r. Rusnėje šiuo metu lankytojams atvira etnografinė žvejo sodyba mena įdomią, kartu ir tragišką čia gyvenusių žmonių istoriją. Dar praėjusiame amžiuje sodybos šeimininkai ne tik žvejojo, bet ir valdė 50 margų – apie 13 ha – ūkį.

Pirmasis muziejų kurti ėmėsi iš Pagausančio II kaimo kilęs Kazimieras Banys. Nors buvo ekonomistas, labai domėjosi etnografija. Tėvų palikimu toliau rūpinasi sūnus Gintaras Banys, prisideda dukra Rasa Banytė-Rowell.

Mirus paskutiniajai sodybos šeimininkei Martai Druskutei, kuria iki tol rūpinosi Valerija ir Kazimieras Baniai, imta ieškoti, kaip išgelbėti archaiškus statinius, kurie buvo avarinės būklės. Martos sodyboje buvo likusių įvairiausių rakandų, žemės dirbimo ir žvejybos įrankių likučių, kitų senų daiktų.

Taip muziejus etnografinė žvejo sodyba duris atvėrė 1997 metais. Prie jos restauravimo nemažai prisidėjo privatūs rėmėjai iš Olandijos.

„Tėtis nuo mažens domėjosi etnografija, istorija, ruošėsi būti mokytoju, bet įsitraukė į pogrindinę veiklą. Buvo suimtas dėl ryšių su partizanais, ištremtas. Beje, mama taip pat. Po Stalino mirties galėjo apsigyventi arba Kaliningrado srityje, arba Latvijoje. Bet išimties tvarka kažkaip buvo galima ir Klaipėdos krašte. Tėtis studijuodamas Žemės ūkio akademijoje susipažino su Rusnės žuvininkystės ūkio direktoriumi, kuris pakvietė dirbti. Tuo pačiu metu praktiką Rusnėje atliko Veterinarijos akademijoje zootechnikės specialybę studijavusi mama. Taip jiedu susipažino“, – apie aukštaičio jaunuolio patekimo į Mažąją Lietuvą pasakojo sūnus Gintaras.

Gintaras su mama Valerija apie 2008 m. prie sodybos

Prie žvejo sodybos istorijos prisidėjo ir Gintaro sesuo Rasa Banytė.

„Mirus Martai, kuri neturėjo palikuonių, pasirašyta sutartis, kad sodyboje bus įkurtas muziejus, Klaipėdos konservatorijos teatrologijos dėstytojas Petras Bielskis įsipareigojo čia įkurti Klojimo teatrą“, – pasakoja Gintaras.

Teatras veikia iki šiol. Pjesės, tinkamos vaidinti po atviru dangumi, atliekamos muziejaus teritorijoje, kiek anksčiau sutraukdavo nemažai žiūrovų. Dar 2018 m. vyko 30-oji Lietuvos klojimo teatrų krivūlė. Gaila, kad mirus Rusnės mėgėjiško teatro vadovei, režisierei Virginijai Gajauskienei, ši veikla sumenko.

Klojimo durys atviros teatro, poezijos, literatūros mėgėjams

„Tėtis muziejų pavadino žvejojančio ūkininko sodyba, nes tų kraštų ūkininkai visi žvejojo, kartais eidavo ir nusisamdydavo tikriems žvejams, kurie turėjo kurėnus ir plaukdavo į marias žvejoti. Kaimams reikėjo turėti leidimus. Buvo tam tikros taisyklės Kuršių mariose. Dauguma vertėsi ir augalininkyste, daržininkyste, daug derliaus išveždavo į Kuršių neriją“, – apibūdina dabartinis muziejaus kuratorius.

Jis pajuokauja, kad šiuo metu tik stogą patvarko. Jeigu eksponatų pasitaiko, priglaudžia. Kaip vienus iš įdomesnių muziejaus eksponatų G. Banys pamini paveikslėlius su maldos žodžiais. Kadangi šis kraštas evangelikų liuteronų, tai buvo madinga per Krikšto šventę, vestuves, kitas iškilmingas progas dovanoti tokius paveikslus. Jų originalių nemažai yra muziejuje.

Kalbėdamas apie muziejaus įdomybes, Gintaras išskiria išlikusią arklinę kuliamąją plieno korpusu. „A. a. tėtis prisimindavo, kad Lietuvoje prie caro korpusai nebuvo ištisai plieniniai ar geležiniai, o ši buvo kitokia. Kuliamoji rasta sodyboje: toks arklių varomas maniežas sukdavosi, išlikęs tik velenas“, – dalijasi G. Banys.

Pats žvejo namas taip pat originalus. Turi išlikusį židinį. Anot Gintaro, tai galėjo būti dūminė pirkia, bet naujesniais laikais jau liepta įrengti kaminą, kuris buvo kaip keturkampė piramidė.

„Tokius dalykus esu matęs pas Neringos žvejus. Pasirodo, užkūrus krosnį (židinį) kartu galima ir rūkyti žuvį. Be to, ten yra mažas duonkepiukas, sukombinuotas su virykle, tiesa, pastatytas jau vėliau. Visa tai viename židinyje, iš kurio išeina kaminas“, – komentuoja muziejaus šeimininkas.

Dar galima paminėti, kad pirkios lubos ištapytos saulutėmis. Tai tarsi grafika, kažkas panašaus į freskas. Senovinės koklinės krosnys irgi džiugina lankytojų akis, nes labai gražios. Vertybe laikomas Rusnės bažnyčios iki uždarymo suolas.

Žvejo sodyboje yra išlikęs vadinamasis židinys, kuriame įrengta duonkepė su virykle, viršuje buvo galima kabinti ir rūkyti žuvis

Taip pat yra iš rusniškių įsigytos mažesnės audimo staklės. O verpimo ratelių net sunku suskaičiuoti. Nemažai įvairių klumpių, vienos – su odiniais aulais.

Rusnėje tais laikais veikdavęs didelis turgus, tai rodo ir muziejuje saugoma didžiulė sviestmušė. Taip pat augintos ilgapluoštės kanapės, tad žvejo sodyboje yra nemažai iš jų nupintų virvių, naudotų žvejyboje. Galima pamatyti ir senas pačiūžas, vadinamas ledžingomis, pjūklus ledui pjauti, seną kūjį.

Sodybą prižiūrinčių asmenų pastangos nenuėjo veltui, tai primena suteikta „Sidabrinės nendrės“ premija – aukščiausia Šilutės rajono savivaldybės premija už ypatingus darbus ir nuopelnus garsinant Šilutės kraštą.