Kokiu žvilgsniu į kaimą, žemės ūkį, ūkininkus žvelgia iškilūs kultūros ir meno veikėjai? Portalo manoūkis.lt pašnekovas – dirigentas Juozas DOMARKAS.

Daugiau nei pusę amžiaus kantriai ugdęs ir puoselėjęs Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, Juozas Domarkas šiandien į sceną lipa kaip garbės dirigentas. Jis – ir patyręs pedagogas, kurio mokiniai užkariauja garsiausias koncertų sales. O ir jo paties mostams yra paklusęs ne vienas etaloninis pasaulio orkestras.

Daugelis Juozą Domarką vadina Maestro ir negaili ovacijų, vis dėlto ne visiems yra tekę girdėti, kad jis – Žemaitijos ūkininkų vaikas, su malonumu savo aplinkoje žemaitiškā besirokoujantis iki šiol.

Domarkų ūkyje šalia Plungės, Merkelių kaime, didelėje sodyboje ir prabėgo būsimo dirigento vaikystė. „Buvo ariamos žemės, pievos, ganyklos, miškas. Turėjome karvių, arklių ir avių būrelį, vadovaujamą avino, kurio mes, vaikai, prisibijojome. Aviną geriau buvo apeiti. Buvo ir vištų pulkelis, ir žąsų, pylių (ančių - red.). Vasarą mes su broliais po pievas bėgiojom, į medžius laipiojom. Bet lepinami nebuvome - pagal savo sugebėjimus padėdavome ūkio darbuose: parauti žolės ar palaužyti buroklapių kiaulėms, surinkti kiaušinius iš vištų gūžtų, kartu su tėčiu pagirdyti arklius – tokia buvo vasaros kasdienybė“, – pasakoja J. Domarkas.

Šeimoje mama kepdavo duoną, raugdavo kopūstus, agurkus, slėgė sūrius – iki šios dienos atmintyje įstrigęs to maisto kvapas ir skonis.

„Tėtis mokėjo skambinti mandolina. Žiemos vakarais susirinkdavo pas mus kaimynai su savo muzikos instrumentais – kas griežė armonika ar dūdą pūtė, kas skambino gitara ar būgną mušė. Smagūs pamuzikavimo vakarai. Gal iš čia ir mano potraukio muzikai, jos skambesiui užuomazgos?

Vaikystė prabėgo gana sunkiu metu – man buvo šešeri, kai prasidėjo karas. Nors artimoj aplinkoj smarkių mūšių nebuvo, bet pro šalį keliu Šiauliai – Klaipėda karinis transportas traukė tai į vieną, tai į kitą pusę. Ūkininkai privalėjo atiduoti tam tikrą kiekį maisto produktų valdžiai. Nors bado nejautėme, bet raškažio irgi nebuvo. 1949 metais pabėgę nuo išvežimo į Sibirą ir įsikūrę Klaipėdoje, tėvai iš ūkio parsivarė per stebuklą užsilikusią karvutę. Mes, vaikai, ganėme ją Klaipėdos priemiesčio pievose. Ji skalsino ir gardino mūsų kasdienį valgį“, - pasakoja J. Domarkas.

Jūsų tėvas buvo gerbiamas krašto ūkininkas ir jo sprendimai tam tikrais klausimais buvę rodiklis aplinkiniams. Kaip Jums atrodo, ar ūkininko svarba, autoritetas šiandien yra išlikęs?

Dabar, žvelgdamas iš laiko nuotolio suprantu, koks sumanus ir praktiškai lankstus buvo mūsų tėvas. Ūkininkauti suiručių metais darbštumo nepakako. Reikėjo išmanymo, sveikos nuovokos, pagaliau, apsukrumo. Kaip liaudyje sakoma, pokariu buvo toks metas: būsi saldus – praris, būsi kartus – išspjaus.

Dabartinis mūsų gyvenimas bėga mieste. Tiesa, turime pusbrolį, ūkininkaujantį šalia Plungės. Dabar kitos sąlygos – naujoviška technika, kitoks darbo pobūdis. Žmogus nebemojuoja dalgiu pievoje – turi įvairių prietaisų ir mechanizmų, lengvinančių darbą. Bet iš esmės darbas sunkus. Tik ar visada tinkamai apmokamas?!

Ir nepaisant sunkumų, išliko lietuvio žemdirbio meilė ir pagarba žemei, nepajudinamas pareigos jausmas ir nesvietiškas darbštumas. Dėl to su didele pagarba žiūriu į ūkininkus.

Miestas be kaimo – miestas be maisto? Ar Jums svarbu, kas atkeliauja ant Jūsų stalo, kaip tai augę, kaip pagaminta?

Ant miesto akmenų duona neauga. Ir karvutė parko skvere ganytis negali. Tad be jokios abejonės, esame maitinami darbščių ūkininko rankų. Iš tolimų kraštų atvežti egzotiški produktai – tik prieskonis, žaidimas ir jokiu būdu ne duona kasdieninė. Mielai valgau ūkininkų užaugintą lietuvišką produktą – morką, kopūstą, buroką, pastarnoką, kiaušinį, varškės sūrį, vištieną ar lašinius. Tokio maisto skonis ir kvapas yra tikras, savas.

Prekybos centrai prekiauja olandiškais obuoliais, bulvėmis iš Egipto, krapais iš Italijos. Man sunku suprasti, ar tikrai to reikia. Ir darosi labai skaudu dėl nepagarbos savam gamintojui. Su širdgėla šiandien matau išnykusius kaimus, kurių atminimą saugo tik savo gimtinei neabejingų kraštiečių išdrožti koplytstulpiai.

Suprantu progreso būtinumą, bet esu įsitikinęs, kad naujoves galima diegti, išsaugant ir negriaunant to, kas jau sukurta. Griovimas vardan griovimo prie gero niekada nevedė.

Dabar į kaimą miesto žmones kviečia sodybos, edukacijos, pažintinės programos. Svarbu bent trumpam toje erdvėje atsidurti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems?

Labai vertinu ir džiaugiuosi tokiomis iniciatyvomis. Oi, kaip reikia miesto vaikui pabūti kaime! Jei nėra senelių sodybos, apsilankyti ten, kur galima pamatyti kaimo buitį. Pajusti, koks skaidrus ir šaltas vanduo kibire iškeltame svirtimi iš šulinio. Pamatyti, kaip tingiai vasaros dieną atrajoja karvutė, kokios gražios jos akys, koks šiurkštus liežuvis. Ir kokį blyną ji pakepa pievoje.

Reikėtų ir nuo pikto kalakuto pabėgti, gaidžio giedojimą išgirsti, vištą pamatyti. O dedeklei išlipus iš gūžtos, pajusti, koks glotnus ir šiltas ką tik padėtas kiaušinis. Reikia paglostyti triušio ausis, pamatyti kaip virpa jo nosytė. Kaip medinėje muštokėje iš grietinės išplaukia geltono sviesto gniužulas, o iš grietinės ir sviesto šiltame dubenyje susukamas žemaitiškas kastinys. Viską reikia paliesti ir užuosti. Ne tik malonius, bet ir ne visai skanius kvapus savo nosimi pajusti.

Tai labai svarbu formuojant sveiko požiūrio lietuvį. Nuo žemės atėjome, niekur nuo jos nedingsim.

Kaimas – liaudies kultūros lopšys. Ar galime to atspindžių rasti ir klasikinėje kūryboje?

Be abejo. Klasikinės muzikos šaknys – liaudies kūryboje, melodijose, dainose. O iš tų šaknų auga vienokia ar kitokia muzikos kryptis. Sakyčiau, Vakarų Europos muzika pažengė toliau nuo originalo, išplėtojo melodijas ir temas, likdama prie intonacinių atspalvių. Lietuvių kompozitoriai simfoninėje ir kamerinėje muzikoje gana dažnai naudoja liaudies dainų melodijas, dermes. Juozas Naujalis, Juozas Gruodis, Balys Dvarionas, Juozas Pakalnis, Vytautas Klova ir kiti ne tik harmonizavo liaudies dainas, plėtojo jų temas, bet ir rado melodijose įkvėpimo šaltinį stambiems simfoniniams kūriniams, taip pat operoms bei baletams.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ne viename savo kūrinyje cituoja lietuviškas melodijas. Netgi garsus rusų kompozitorius Igoris Stravinskis balete „Šventasis pavasaris“ įpina lietuvių liaudies muzikos fragmentus.

Ką besakytume, muzikos pradžia kaime. Paskui ji auga ir vystosi – priklausomai nuo kūrėjų talento ir sumanumo.

Siekį išsaugoti muzikinį palikimą šiandien puoselėja įvairūs folkloro ansambliai, muzikantai, dainininkai. Ė būn didelē gražē klausytis nuoširdžiai muzikuojančių žmonių.

Koks vaizdas Jums kyla pagalvojus apie kaimą? O gal verčiau reikėtų klausti – kokia muzika suskamba?

Kai prabylama apie kaimą, pirmiausiai prisimenu savo vaikystės namus. Trobą, tvartus, klėtis, šulinį su svirtim ir didžiulius klevus kieme, iš kurių pavasarį tėtis prileisdavo sulos. (O kokia saldi ir kvapni ji tada atrodė!). Ir vyturio virvenimas kažkur aukštai.

Muzika? Gal E. Grygo „Rytas“ ar L. Bethoveno Šeštoji (Pastoralinė) simfonija? O gal vis tik Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ Maironio žodžiais.

Dėkojame už pokalbį. Gražiausi sveikinimai Juozinių proga!

MŪ inf.