Vilniaus r. Pasaga tik tada atneša laimę, jeigu dirbi kaip arklys. Toks yra jojimo centro „Žirgas" įkūrėjų credo. Žirgynas dar kvepia dažais, jis veiklą pradėjo pernai, o jame šeimininkauja profesionalūs jojimo meistrai - Viktorija Navickienė ir jos bendravardė dukra su vyru Stasiu Jasu.

Meilė žirgams šioje šeimoje perduodama iš kartos į kartą. Dinastijos pradininkas - Liudas Navickas (1908-2002), dailiojo jojimo šalyje pradininkas, Lietuvos trikovės, konkūrų, dailiojo jojimo čempionas. Tėvo pėdomis ėjo ir Aleksas Navickas. Jo gyvenimas kelias nutrūko prieš 20 metų, tačiau liko 4 vaikai, visi, skatinami mamos jojikės V. Navickienės, taip pat jojo, buvo sporto meistrai, o jauniausioji Viktorija tapo profesionale. Jos šeima raitelių genus tik sutvirtino - Viktorijos vyras S. Jasas yra daugkartinis Lietuvos čempionas, daugelio varžybų Lietuvoje ir užsienyje nugalėtojas. Jų vaikai - jau ketvirtosios kartos jojikai.

Viktorija Navickaitė ir Stasys Jasas - žinomi šalies jojimo sporto meistrai

Idėja steigti savo žirgyną kilo vyresniosios Viktorijos galvoje. Tai ji paskatino dukrą su vyru išparduoti namus Vilniuje ir statyti žirgyną rajone, Pūstelninkuose (Dūkštų sen.), kur maždaug prieš 10 metų buvo įsigiję žemės. „Svajojome kada nors turėti savo žirgyną, nors atrodė, kad ši svajonė nepasiekiama. Bet mūsų mama buvo tas variklis, kuris suteikė mums ryžto tos svajonės siekti", - sakė jaunesnioji Viktorija.

V. Navickienė išsiaiškino, kad žirgynui statyti jie gali gauti ES paramą. Parašę projektą „Modernaus žirgyno įkūrimas", jie pasinaudojo KPP 2007-2013 m. programa pagal priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai (ne žemės ūkio veikla, paslaugų žemės ūkiui teikimas, amatai, įkaitant amatų centrų įkūrimą). Projekto vertė - 1 mln. 726 tūkst. litų.

Viktorija Navickienė paskatino dukrą ir žentą gyvenimo permainoms

„Rizikavome viskuo, ant kortos buvo pastatytas viskas mūsų gyvenimas. Vilniuje pardavėme visą savo turtą ir likome, kaip stovime. Išsinuomojome butą Riešėje, kad būtume šalia žirgyno, kur Stasys dirbo treneriu, ten buvo ir mūsų arkliai, ir pradėjome naują gyvenimą. Kai gavome paramą, buvome euforijoje", - šypsosi prisiminusi savo drąsą V. Navickienė.

Žirgyno statybos prasidėjo 2011 m. lapkritį, o pernai jis jau atvėrė duris. Pasak V. Navickienės, tai - tik visko pradžia, nors mėgėjams iš šono viskas atrodo aukščiausiojo lygio.

Arklidėse žirgams sudarytos puikios sąlygos

Visa žirgyno teritorija apima 12 ha ploto. Gyvenamasis šeimos namas šliejasi prie žirgyno šono - tai įprastas vakarietiškas modelis. Kad galės eiti žirgų šerti su pižama, labiausiai džiaugėsi Viktorijos ir Stasio vyresnysis sūnus Zigmantas. Arklidėse yra 29 vietos, dušas žirgams, šildoma balninė, maniežas, į kurį patenkama tiesiai iš arklidžių, buitinės patalpos. Šalia įrengta vaikštynė, levada, treniruočių aikštė.

Jojime centre „Žirgas" laikomi ne tik šeimos, bet ir Lietuvos bei užsienio savininkų žirgai. Šiuo metu žirgynas beveik užpildytas - yra 28 žirgai, netrukus atkeliaus dar vienas. Du žemaitukų veislės žirgai yra iš garsiųjų badu marintų A. Kaušakio arklių - jie visiškai atsigavę, blizgantys ir laimingi.

Visi grynaveisliai žirgyne laikomi arkliai yra sertifikuoti ir turi tarptautinius pasus. Žirgai šeriami ūkyje pagamintu šienainiu ir šienu bei avižomis, kurios perkamos iš kitų ūkininkų. Dieną žirgai vedami į levadą - aptvarą lauke, kur gali visą dieną bėgioti, o į gardus grįžta tik paėsti ir nakčiai. „Stengiamės, kad žirgai kuo daugiau būtų lauke, nors vasarą, kai labai daug kraujasiurbių vabzdžių, jie mieliau būna garduose", - paaiškina V. Navickaitė.

Žemaitukė Mėta, ne taip seniai gyvenusi pas A. Kaušakį, turi naujus namus ir mylinčius šeimininkus

Sportiniams žirgams manieže ir aikštėse labai svarbu geras gruntas - jis turi būti ne klampus, ne kietas, ne slidus. Viktorija ir Stasys savo puikiu maniežu gali didžiuotis. „Svajojome turėti idealias sąlygas žirgams - kad kasdien būtų valomi gardai, kad būtų grynas oras, kurs labai svarbus arkliams dėl kvėpavimo ligų. Visa tai dabar turime. Mūsų žirgai - sveiki, gražūs, viskuo aprūpinti", - džiaugiasi jaunesnioji Viktorija.

Taigi, kol kas šeimos verslo modelis pasiteisina - arklidės užpildytos, norinčių treniruotis atsiranda vis daugiau, populiarėja vaikų šventės žirgyne. Visa reklama apie šį žirgyną eina iš lūpų į lūpas. O ir patys dirbą patį mieliausią širdžiai darbą.

Žirgyne dirba 4 žmonės - V. Navickaitė, kuri yra ir jojimo centro direktorė, jos vyras - treneris, ir du arklininkai, kurie, pasak Viktorijos, dirba kaip savo šeimoje. Darbo labai daug. Pasak V. Navickaitės, darbo diena prasideda 6 val. ryto, o baigiasi vėlai ir tik tada, kai atliekami visi darbai, nes nė vieno jų neatidėsi kitai dienai.

Vyresnioji Viktorija tikisi, kad investicijos atsipirks per 7 metus - per tiek metų šeima turi grąžinti paskolą bankui. „Viską stengiamės daryti savo rankomis, negalime samdyti daugiau žmonių, nors darbo čia daug. Tie septyneri metai mums bus išgyvenimo metai, po to, tikiuosi, mums turėtų palengvėti. Svarbiausia, vaikai nesigaili, kad palikome Vilnių", - sako V. Navickienė.

Zigmantas Jasas nuo mažens atsidavęs žirgams

Dvejus metus, kol vyko statybos, abi Viktorijos jas ir prižiūrėjo. V. Navickaitei taip iškrito dveji metai iš profesionalaus sporto, nors kiekvieną dieną 6 val. ryto ji treniruodavosi su savo Baltijos hanoverių veislės žirgu Sanremo, o po to skubėdavo į statybas. Taigi Sanremo sportinė forma buvo išsaugota, Viktorija vėl dalyvauja varžybose.

Dėl laiko stokos vyresnioji Viktorija žirgą pastaruoju metu pasibalnoja rečiau, nors dar ne taip seniai dalyvaudavo veteranų varžybose.

Vyresnysis Jasų sūnus 11-metis Zigmantas jau startuoja konkūrų varžybose, šokinėja per kliūtis. O 8-erių jaunėlis rimtai prisistato: „Mano vardas toks pats, kaip ir tėčio - Stasys Jasas". Vardą jam išrinko kiti raiteliai - jam gimus iškart pradėjo vadinti Stasiuku. Pasak Viktorijos, raiteliams labai būdinga perduoti vardus savo vaikams ir tęsti dinastiją.

Šeimos jaunėlis Stasys Jasas rodo, kur prausiami žirgai

Viktorija labai laiminga, kad Zigmantas tiesiog dega jojimu, su begaline meile rūpinasi žirgais, viską apie juos žino ir yra didžiulis pagalbininkas tėvams. Matydamas brolį, labai stengiasi ir Stasiukas. „Labai džiaugiamės ir vertiname tai, ką turime", - stebėdami manieže jodijančius sūnus sako Viktorija ir Stasys.

„Tėtis tais laikais apie savo žirgyną turbūt net svajoti nedrįso. Jeigu jis matytų, ką mes čia dabar darome, tikrai būtų labai laimingas. Ir senelis taip pat", - šypteli raitelių dinastiją tęsianti V. Navickaitė.

MŪ inf.