Verdenas (Vokietija). Vienoje didžiausių pasaulio veislininkystės įmonių „Masterrind“ Vokietijoje sėkmingai dirba ir išeivis iš Lietuvos Egonas Bolcė (Egon Bolze).

Šilutėje gyvenęs ir veterinarijos gydytoju dirbęs Egonas, kurio lietuviška pavardė buvo Bulsė, į savo tėvų kilmės šalį Vokietiją su šeima išvyko 2001-aisiais. Klaipėdos krašte gyvenę jo tėvai vokiečiai po karo į Vokietiją nebeišvyko ir liko gyventi sovietų okupuotoje Lietuvoje. Egonas apie Vokietiją svajojo nuo pat vaikystės, bet tokios galimybės sulaukė tik būdamas 45-erių – leidimo gyventi šioje šalyje šeima laukė 10 metų.

Egono žmona Zigfrida taip pat vokiečių kilmės, jos mama gyveno Lietuvoje, tėvas – Vokietijoje. Jeigu būtų buvęs užfiksuotas faktas, kad Zigfridos tėvas gyveno Vokietijoje, repatriacijos formalumai, pasak Egono, būtų trukę gerokai trumpiau. Tačiau ir išvykus brandaus amžiaus šeima spėjo įsitvirtinti Vokietijoje.

Egonas Bolcė Vokietijoje gyvena ir dirba nuo 2001 metų

Gyvendamas Lietuvoje, Egonas dirbo „Nemuno“ valstybiniame žirgyne, Šilutės veterinarijos stotyje, „Litgene“, privačiu veterinarijos gydytoju. Tačiau laikyti egzaminų vokiečių kalba, kad galėtų dirbti veterinarijos gydytoju ir Vokietijoje, Egonas jau nesiryžo. Bet jo kvalifikacijos visiškai pakako dirbti sėklintoju – gauti darbą „Masterrind“ įmonėje Verdene Egonui padėjo buvę bendradarbiai iš „Litgeno“, rekomendavę savo partneriams patikimą ir profesionalų specialistą. Zigfrida, turinti ekonomistės diplomą, Vokietijoje irgi jo nepanaudojo – įsidarbino „Masterrind“ įmonės maitinimo įstaigoje.

„Pirmieji metai, nemokant vokiečių kalbos, buvo beveik katastrofiški. Nebenorėčiau dar kartą taip pradėti gyvenimo iš naujo, – pripažino Egonas. – Reikėjo išmokti kalbą, pritapti naujoje aplinkoje, o ir amžius, ieškant darbo, atlieka ne paskutinį vaidmenį.“ Už tai dukrai, kuri tuo metu buvo baigusi trečią klasę, viskas buvo daug lengviau.

Vis dėlto naujakurių sunkumai buvo trumpi ir laikini. Išmokę kalbą ir pradėję dirbti, jie greitai pajuto tvirtą materialinį pagrindą po kojomis, po 10 metų įsigijo namą be paskolos, vien tik iš savo lėšų. Ir atostogoms, kurių Egonas kasmet gauna po 6 savaites, pinigų užtenka. „Nors sakoma, kad niekada nesakyk niekada, vis dėlto šiuo metu grįžti į Lietuvą neplanuojame“, – šyptelėjo E. Bolcė. Lygindamas darbo sąlygas, jis teigė, kad Lietuvoje žmonės dirba daugiau ir sunkiau. Vokietijoje už viršvalandžius ir darbą savaitgaliais atitinkamai mokama, tik mažai kas nori dirbti per laisvadienius, nes atlyginimo užtenka ir už darbą tik įprastomis valandomis. Tačiau sėklintojo darbas toks, kad tenka dirbti ir savaitgaliais.

Vokietijos pilietybė Egonui buvo suteikta po pusmečio, tačiau šioje šalyje jis vis dar jaučiasi truputį užsienietis, daugiausia – dėl akcento, tačiau tarp ūkininkų jis yra visiškai savas, žmonės jį priima besąlygiškai.

Lietuvoje liko gyventi du Egono broliai ir sesuo, tad kartą per metus jis stengiasi aplankyti gimtąją šalį. Su gimtine Egoną sieja ir šaškių sportas – jis didelis šio žaidimo entuziastas, anksčiau dalyvaudavo varžybose. Iki šiol priklauso Šilutės r. šaškių klubui.

Sėklintojo darbo ypatybės Vokietijoje

Didelė dalis Vokietijos ūkininkų, pasak Egono, įsitikinę, kad negalima taupyti genetikai – tai būtinybė. Aišku, pasitaiko visko, žmonių požiūriai skirtingi, bet geri prekiniai Vokietijos ūkiai veislininkystei skiria itin daug dėmesio. Spermą perka iš viso pasaulio, tačiau 90 proc., E. Bolcės teigimu, pasitiki Vokietijos įmone „Masterrind“. Šiose Žemutinės Saksonijos žemėse ūkiai nemaži – vidutiniškai 100 karvių. „Kai atvykau, ūkių buvo daugiau ir mažesni. Dabar ūkių mažėja, bet likusieji stambėja“, – tendencijos panašios, kaip ir Lietuvoje, skirtumas tik tas, kad Vokietijoje 100 karvių ūkyje, atkreipė dėmesį Egonas, dirba viena šeima, žmonių samdoma labai mažai.

Jis aptarnauja maždaug 60 ūkių, apie 6 tūkst. gyvulių, taigi, per metus atlieka apie 18 tūkst. sėklinimų, iš kurių 7-8 tūkst. būna pirmasis sėklinimas. Maždaug trečdaliui telyčių ir karvių būna sudaryti poravimo planai, dar trečdaliu atveju spermą pasirenka pats ūkininkas, o likusiam trečdaliui spermą parenka sėklintojas, daugiausia atsižvelgdamas į karvės kilmę. Kuo sėklinti, aptariama atvažiavus į ūkį. „Viskas vyksta žaibiškai, laikas skaičiuojamas kone sekundėmis, nes jeigu rinkdamas karvei porą užtrukčiau 5 minutes, tai būtų ne darbas, o kančia“, – darbo subtilybes atskleidė E. Bolcė.

Jis darbe naudoja kompiuterinę programą, kuri, įvedus karvės numerį, rodo visą informaciją apie ją, kilmę ir programa iškart parenka 3 galimus bulius. Sunku patikėti, bet sėklintojas vežiojasi šimtus spermos dozių – apie 100 bulių reproduktorių (iš jų apie 30 – mėsinių bulių) spermą. Ir tam pakanka vieno specialaus diuaro indo su 6 sekcijomis, į vieną jų telpa per 20 šiaudelių. Be to, „Masterrind“ sėklintojai daug naudoja ir šviežios spermos, ypač labai gerų paklausių bulių. Į ūkius jie važinėja tarnybiniu automobiliu.

Su E. Bolce Vokietijoje per „Schau der Besten“ gyvulių parodą susitikęs „Auga group“ gyvulininkystės padalinio vadovas dr. Sigitas Japertas labai stebėjosi Egono pasakojimu – Lietuvoje sėklintojai tokių galimybių neturi

Sėklintojo paslaugos apmokamos pagal nustatytus įkainius, tačiau E. Bolcė negauna grynųjų pinigų – ūkininkas atsiskaito pavedimu su veislininkystės įmone, šiuo atveju – „Masterrind“.

Pasak Egono, Vokietijoje pavieniai ūkininkai lanko kursus ir patys pradeda sėklinti karves, tačiau jų rezultatai, bent kol trūksta praktikos, gerokai prastesni. Beje, šios šalies ūkininkai net minties neturi kaltinti sėklintojo, kai karvė ar telyčia neapsivaisina po pirmojo sėklinimo. „Jeigu atsiranda reprodukcijos sutrikimų, jie ieško priežasties ūkyje, bet ne sėklintojo darbe“, – pabrėžė E. Bulcė.

MŪ inf.